Svogūnas, valgomasis (lot. Allium cepa L.)

Sinonimai

Lietuvių liaudis valgomąjį svogūną taip pat vadino: cibulė, cibulis, čibulis.

Kontraindikacijos

Valgomojo svogūno nerekomenduojama naudoti sergant kai kuriomis skrandžio bei žarnyno, inkstų bei kepenų ligomis. Suvartojus didesnį kiekį gali apsireikšti žarnyno spazmai, skrandžio skausmai, net pykinimas. Pasitaiko svogūnų netoleruojančių asmenų.

Vaistinės savybės

Svogūnų preparatai naudoti įvairiose senovės medicinos praktikose.

Svogūne kaupiasi medžiagos kurios pasižymi mikrobus naikinančiomis, skrandžio ir žarnyno sekreciją skatinančiomis, širdies darbą stimuliuojančiomis, cholesterolio kiekį kraujyje mažinančiomis, žaizdas gydančiomis savybėmis.

Liaudis gydomaisiais tikslais naudojo svogūnų sultis, kurios naudotos kosėjant, užkimus, gleivėms suskystinti. Išoriškai buvo naudojama spuogams, opoms bei sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti.

Rinkimas ir laikymas

Ilgesniam laikymui svogūnai raunami rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, kai svogūno viršutiniai „lukštai” pagelsta ir apdžiūva. Atsargiai nupurtomos žemės, nupjaunamos šaknys ir viršutiniai laiškai, paliekant apie 5-10 cm galiuką. Tuomet išdžiovinama gerai vėdinamoje ir sausoje vietoje. Gali būti trumpai padžiovinama šildomoje džiovykloje iki 30 laipsnių temperatūroje. Paruošti svogūnai dedami į medines dėžes, laikomi sausoje ir vėsioje vietoje. Tinkamai laikomi gali būti naudojami iki 9 mėnesių. Buitinėmis sąlygomis dažniausiai pavyksta išlaikyti apie 7, vėliau jie suminkštėja, ima leisti lapus.

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

• eterinis aliejus
  • dipropildisulfidai
• karotinoidai
• mikroelementai
• fitoncidai
• citrinai
• obuolių rūgštis
• sacharidai
  • fruktozė
  • gliukozė
  • maltozė
  • sacharozė
• inulinas
• fitinas
• aminorūgštys
• flavonoliai
  • kvercetino glikozidai
• fermentai
• vitaminai
  • B₁
  • B₂
  • C
  • PP
• pektinai
• fitohormonai

Naudojimas maistui

Valgomasis svogūnas yra vienas populiariausių daržovių – prieskonių. Jis valgomas šviežias, keptas, marinuotas, kartais troškinamas. Dažnai dedamas į maltos mėsos gaminius, iš jo ruošiami įdarai, garnyras. Svogūno ropelės ir laiškai naudojami švieži salotoms. Lietuvoje marinuoti svogūnai geriausiai žinomi kaip šašlyko, Čičinsko kepsnio garnyras. Maži svogūnėliai marinuojami ir jais gardinamos picos.

Itin skani svogūninė sriuba. Nemažai svogūnų prireikia ruošiant garnyrus silkei, keptai žuviai, keptoms kepenims.

Svogūnas nepakeičiamas prieskonis sriuboms, troškiniams, sultiniams ruošti.

Paplitimas

Savaime Lietuvoje neauga. Plačiai auginamas soduose, daržuose, ūkiuose. Išvesta veislių turinčių skirtingas skonines ir morfologines savybes.

Svogūnas priklauso tai pačiai augalų genčiai kaip ir česnakas. Kelios česnakų rūšys Lietuvoje auga savaime, kitos dažnai auginamos maistiniais ir dekoratyviniais tikslais.

Kiti faktai

• Išvesta įvairių valgomojo svogūno veislių, kurios varijuoja roputės dydžiu, prinokimo laiku, spalva, yra labai aštrių ir itin lengvu skoniu pasižyminčių veislių.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
• [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
• [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4