Krienas, valgomasis (lot. Armoracia rusticana P. Gaertn., B. Mey. et Scherb.)

Krienus dažniausiai sutiksime augančius prie daržų, šalia dirbamų žemės plotų, kartais pasitaiko ir sulaukėjusių, tačiau gana retai.

Namų šeimininkėms krienas  gerai žinomas kaip prieskonis, naudojamas marinuojant ir raugiant daržoves, ruošiant pikantiškus padažus.

Žinomos ir kelios krienų vaistinės savybės. Šių augalų šaknyse esančios medžiagos pasižymi uždegimus slopinančiomis, bakterijas naikinančiomis savybėmis, gerina virškinimą, žadina apetitą.

Morfologija

Daugiamečiai, 60-125 cm aukščio žoliniai augalai.

Šaknis: stora, mėsinga, pilnavidūrė, šakota, paviršiuje galsva, viduje balta, aitraus kvapo, 1,2-5 cm storio, ilga. Senesnių augaų būna netaisyklingos formos, tuščiavidūrė, kieta ir plaušingos tekstūros.

Stiebas: briaunuotas, plikas, tuščiaviduris, status.

Lapai: pamatiniai kiaušiniški, ilgakočiai, rinčiuotu pakraščiu, ryškiai žalios spalvos, pliki ir blizgūs, ryškiomis šviesiomis gyslomis, iki 30-60 cm ilgio bei 20 cm pločio, asimetriškais ir širdiškais pamatais. Stiebo lapai daug mažesni, pailgi, linijiški, trumpakočiai, kartais plunksniškai arba šukiškai suskaldyti. Stiebo viršūnės link lapai mažėjantys, bekočia smulkiai dantyti, kartais lacentiški.

Žiedai: baltos spalvos, 5-7 mm pločio, stiebo viršūnėje, daugiažiedės kekės formos žiedynuose. Vainiklapiai 4. Žydi gegužės-birželio mėnesiais.

Vaisius: pailgai elipsiška ankštara, 4-6 mm ilgio, neryškiai tinkliškai gyslota. Lizde dažniausiai 4 sėklos. Lietuvoje vaisius užmezga, bet sėklos menkai gyvybingos.

Dauginimasis: Lietuvoje dažniausiai dauginasi šaknimis ir jų dalimis, kai kur plinta kaip piktžolė, nes ariant prismulkinama šaknų dalių kurios greitai suželia kaip naujas augalas.

Kontraindikacijos

Didesni kiekiai suvalgytų krienų gali dirginti skrandį, paskatinti opų atsiradimą, ar net nudegimų atsiradimą. Didina arterinį kraujospūdį. Nevartoti esant skrandžio opai, sergant kepenų ligomis, esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui.

Vaistinės savybės

Liaudies medicinoje naudojamos krienų šaknys ir lapai.

Šaknys naudojamos tarkuotos, iš jų spaudžiamos sultys, kurios turi skrandžio rūgštingumą didinančių, antimikrobinių, apetitą žadinančių savybių. Liaudies medicina sutrintų krienų košele balino strazdanas.

Lapai pasižymi skausmą malšinančiomis savybėmis, jų kompresai klojami ant skaudamų vietų.

Rinkimas ir laikymas

Krienų šaknys kasamos pavasarį, dažniausiai trumpam naudojimui, nes būtent pavasarinės šaknys pačios aitriausios. Iškastos šaknys gali būti laikomos žemėse ar smėlyje ilgesnį laiką, tačiau ilgainiui praranda aitrumą.

Iškastos šaknys nuskutamos, tarkuojamos ir su marinatu ruošiamos greitam naudojimui.

Krienų lapai naudojami švieži kompresams ar kulinariniais tikslais.

Paplitimas

Lietuvoje natūralizavusi rūšis, kilęs iš Pietryčių Europos. Auga pakelėse, dirvonuose, daržuose, šalia mažai važinėjamų keliukų, ganyklose, vandens telkinių pakraščiuose. Aptinkamas tik valgomasis krienas, kitų rūšių neaptinkama.

Auginimas

Šviesomėgis augalas. Mėgsta vandeniui laidžius, drėgnus, priesmėlio ar priemolio, neutralius bei šarminius dirvožemius.

Kiti naudojimo būdai

Krienai naudojami kaip prieskonis marinuojant bei raugiant agurkus bei pomidorus. Dažniausiai naudojama šaknis, tačiau tinka ir lapai.

Kiti faktai

Kai kur dirbamose dirvose įsiveisia  kaip piktžolė, kurią nelengva išnaikinti, nes įdirbant dirvą lūžta krieno šaknys, kurios yra labai gyvibingos. Taip šis augalas lengvai dauginasi ir plinta.

Asmeniniai pastebėjimai

2012 03 31 Kasiau krienų šaknis, dar sunkiai matomi želiantys krienai pievoje, lengviausiai išduoda pernykščiai lapai. Gal būt tik atsitiktinumas, bet dauguma kasamų šaknų labai stambios. Paruošti tarkuoti krienai pakankamai aštrūs.

Susiję receptai

• Tarkuoti krienai

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

• [85] Ruzgienė Rima, Mackevičius Algirdas. „Mažasis daržovių ir prieskonių žinynas“ Vilnius:  Eugrimas, 2010. ISBN 978-9955-790-88-4
• [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
• [53] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora III“ Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.
• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
• [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4
• [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1