Bičių pikis (Propolis)

Kiti pikio pavadinimai

Propolis, bičių klijai, kitas, damai, pajai, tumai.

Vartojimas ir vaistinės savybės

Pikį galima vartoti profilaktikai bei esant įvairiems negalavimams. Iš jo paruošti produktai vartojami išoriškai ir į vidų.

Pikis veiksmingai kovoja su bakterijomis, virusais, infekcijomis bei grybeliais. Taip pat pasižymi skausmą mažinančiomis savybėmis. Naudojamos burnos organų susirgimams bei negalavimams gydyti: dantų skausmui bei uždegimui slopinti, gydyti ėduonį ir parodontozę. Padeda įveikti odos ligas: spuogus, šunvotes, gydo opas, karpas, lengvus nudegimus, įpjovimus, nubrozdinimus, nuospaudas. Iš pikio pagamintais vaistais gydoma odos tuberkuliozė, chroninės egzemos, dermatitai bei furunkulai. Pikis vartojamas esant skrandžio ir žarnyno negalavimams. Padeda nuo vidurių užkietėjimo. Gydomi šlapimo takų sistemos uždegimai bei infekcijos, net ginekologiniai susirgimai.

Sudėtis

Dauguma šaltinių teigia kad pikio sudėtis pilnai neištirta iki šiol. Jame randama nemažai vitaminų bei mikroelementų: B grupės, C, E, biotino, geležies, cinko, vario, chromo, silicio, vanadžio, mangano. Taip pat aptinkamos aminorūgštys, fermentai, kalcis, bioflavonoidai, polifenolai, tirpenai, aldehidai.

Pikis sudarytas iš 50-55% dervingų medžiagų 30% vaško 8-10% eterinių aliejų. Likusios medžiagos įvairios avilio dulkelės, žiedadulkės, bičių plaukeliai.

Laikymas

Surinktas pikis gumulėliuose gali būti laikomas ilgą laiką. Patartina laikyti tamsioje vėsioje vietoje, nes šildant bei veikiant saulės spinduliams suyra kai kurios veikliosios medžiagos.

Pikio spiritiniai tirpalai dažniausiai ruošiami santykiu 1:10 arba 3:10 ir laikomi stikliniuose sandariuose induose.

Saugant pikį o ypač jo tirpalus spintelėse ar stalčiuose jaučiamas gana stiprus jo kvapas.

Kur dar naudojamas pikis

Pikio savybės pritaikomos medicinoje, parfumerijoje, kosmetikoje, gyvulininkystėje. Jis dedamas į dantų pastas, vaistinius saldainius, veido kremus, tepalus. Literatūroje minima apie Kauno endokrininių preparatų gamykloje pilstytus akių lašus, kurie sukurti vandens pagrindu.(apie 1976m.)

Pridėjus pikio į pieno produktus arba juo padengus mėsą ji žymiai ilgiau negenda.

Pikiu dengiami įvairūs mediniai bei skardiniai paviršiai, tokiu būdu mediena ilgai išlaiko struktūrą, o metaliniai paviršiai nesioksiduoja ir nerūdija.

Iš pikio pagamintu laku dengiami itin aukštos kokybės mediniai muzikos instrumentai.

Kam pikį naudoja bitės

Avilyje pikis naudojamas dezinfekciniams, apsauginiams bei statybiniams tikslams. Pikiu bitės klijuoja korių rėmus, užlipdo smulkius plyšius bei angas. Pagal poreikį pikiu gali būti užlipdoma dalis avilio lakos, kad būtų patogiau gintis nuo priešų ar nepūstų vėjas. Pikis nepraleidžia šalčio, šilumos ir vandens.

Plonu sluoksniu pikio yra dezinfekuojamos korio akutės prieš ten bičių motinai padedant kiaušinėlius (perus). Pikiu taip pat dezinfekuojamos akutės iš kurių ką tik išsirito jauna bitė.

Jei į avilį patenka didesnį plėšikai, tokie kaip pelės, varlės ar kiti ropliai, bitės juo sugelia, o jiems nugaišus iš avilio išvilkti negali. Tuomet jų kūnai yra aplipdomi pikio sluoksniu, kad nesukeltų ligų ir neskleistų blogo kvapo.

Iš kur atsiranda pikis

Nedidelė dalis skraidančių, senų (26-28 d. amžiaus) avilio bičių užsiima medžio dervų (lipų) rinkimu. Tokias dervas gausiausiai skiria  lapuočių medžių pumpurai (topolių, jovarų, kaštonų, guobų, gluosnių). Mažiau lipų skiria spygliuočiai medžiai, beržai, vyšnios. Derva taip pat renkama nuo spygliuočių medžių kamienų ir nuo kai kurių krūmų bei žolių. Pikio atspalvis gali skirtis nuo žalsvai geltono iki rudo, priklausomai nuo kokio augalo buvo surinkti lipai.

Paprastai pikį iš lipų bitės gamina  tik pavasarį bei rudenį. Nuo į avilį dervas atnešusios bitės kojų jas nurenka avilio bitė, savo organizme jį sumaišo su seilėmis, vašku ir žiedadulkėmis.

Bičių balzamas

Vasarą pagrindinė dalis lipniųjų medžiagų išgaunama iš žiedadulkių, kurios paprastai būna padengtos  į lipus panašia apsaugine medžiaga. Bičių organizme dėl didelio spaudimo šios medžiagos atskiriamos nuo žiedadulkių. Vėliau sumaišiusios šias medžiagas su vašku gauna lipnų skystį kuris vadinamas bičių balzamu arba laku. Juo bitės ištepa avilio sienas.

Kaip renkamas pikis

Vienas avilys per metus pagamina iki 150 g. pikio. Tačiau bitininkai norėdami jo gauti daugiau naudoja specialią įrangą kurios pagalba iš avilio galima pririnkti iki 0,5 kg pikio.

Paprasčiausiu būdu pikis grandomas nuo juo aplipdytų avilio sienų, korių. Naudojant specialius tinklelius ir kitas priemones pikiu aplipdytos dalys atšaldomas iki neigiamos temperatūros, o vėliau laužomos. Taip propolis nubyra ir gali būti surinktas tolimesniam naudojimui.

Techninės savybės

Pikis lydosi 65^o C  temperatūroje, o sustingsta esant 15^o C . Dirbant prie avilio šaltu oru aplipdytas lubeles nuimti žymiai sunkiau dėl sukietėjusio pikio, o pikiu aptepti medžiaginiai dangalai, orams atvėsus,  tampa kieti kaip skarda.

Pikis tirpsta spirite, aliejuje, žibale, terpentine, amoniake bei šarme. Dėl to susitepus pikiu rekomenduojama naudoti būtent šias medžiagas jo pašalinimui.

Naudotos literatūros sąrašas:

• Jonas Puišys. “Bičių ūkis” 3d. Vilnius: UAB “Valstiečių laikraštis”, 2004,  p. 4-9. ISBN 9986-847-77-X
• Gerd L. Lachler. “Pikis ir kiti bičių produktai – natūralūs vaistai” Kaunas: UAB “Jotema”, 2003,  p. 15-21. ISBN 9955-527-42-0
• Jonas Kriščiūnas. “Bitininkystė” Vilnius: valstybinė “Vaizdo” sp., 1961, p. 94-99.
• Žurnalas “Mūsų sodai” , Nr. 4, 1976, p. 9. “Iš bičių produktų”, M. Tamašauskas.