Alavijas, medėjantis (lot. Aloe arborescens Mill.)

Medėjantis alavijas daugeliui geriau žinomas alijošiaus vardu. Tai gana dažnas namų palanges puošiantis augalas, kuris pas mus atkeliavo iš Afrikos. Vaistinėmis savybėmis pasižymi alavijo sultys, kurios spaudžiamos iš subrendusių augalo lapų.

Kontraindikacijos

Alavijo preparatų nenaudoti nėščioms moterims, taip pat kraujuojant iš gimdos, esant hemorojui. Nevartoti jei sutrikusi tulžies pūslės ar kepenų veikla. Alavijo nerekomenduojama naudoti dideliais kiekiais.

Vaistinės savybės

Alijošiaus sultyse esančios medžiagos pasižymi vidurius laisvinančiomis, bakterijas naikinančiomis savybėmis. Jos audojamos pūlingoms žaizdoms, furunkulams gydyti kaip išviršinis preparatas. Alavijo sultys geriamos nusilpus organizmui, taip pat pasižymi tulžies išsiskyrimą skatinančiomis, virškinimą gerinančiomis savybėmis. Išskirtinai minimos alavijo regeneracinės, plaukų augimą skatinančios savybės.

Rinkimas ir laikymas

Vaistams naudojami šviežiai nuskinti 2-4 metų augalo lapai. Jie smulkinami ir iš jų spaudžiamos sultys. Gali būti pakaitinamos ir konservuojamos. Didesnėmis regeneracinėmis savybėmis pasižymi alavijo sultys apruoštos iš lapų, kurie nuskinti keletą dienų palaikomi tamsioje vėsioje vietoje.

Naudotos literatūros sąrašas

• [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
• [15] Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991. ISBN 5-89942-087-1
• [30] Vasiliauskas Juozas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera 2010. ISBN 978-9955-38-583-7.
• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.