Ar jau pražydo žalčialunkiai?

Beržynas pavasarį

Internete pamatęs nufotografuotus pirmuosius pavasario žiedus, pavydžiai į juos žiūriu. Gal ir aš kada išlėksiu pabraidyti po dar nespėjusį viso ištirpusio sniego sugerti mišką? Šis savaitgalis itin gražaus oro neprognozavo, tačiau pro debesį vis žvilgčiojanti saulė sugundo išsiruošti į gamtą.

Deduosi fotoaparatą, džiugu, kad nebuvau palikęs išsikrovusių baterijų, tad pasikrauti įdedu tik atsarginę. Dėl viso ko pasiimu ir kitą objektyvą, tačiau beveik garantuoju, kad jis nebus panaudotas. Skubame rengtis. Kaip visada, pirmosios išvykos sukuria daugiausia streso. Nežinia kur sudėti per žiemą nenaudoti daiktai, kur dingo auliniai batai, kur padėtas fotoaparato trikojis. Teks apsieiti be jų. Aunuosi lengvus batus, o pirmam kartui tiks ir be trikojo.

Mes jau mašinoje, nusiteikę pasivaikščioti naujoje vietoje, tad važiuojame neįprasta krytimi, dairydamiesi privažiavimo prie miško. Užnugaryje palikus keletą kaimų matyti, kad žvyrkelis artėja prie miško. Sustojame ir pasičiupę kuprines žingsniuojame į dar šlapią mišką. Ką įdomaus pamatysime šįkart?

Pernykštės uogos

Pirmieji vaizdai gana niūrūs ir akis nepastebi nieko išskirtinio. Bet štai už keleto žingsnių jau matyti kažkas raudonuojant ant žemės. Uogos! Ne, valgyti jų nepuolu. Tiksliai pasakyti negaliu, bet tai arba pakalnutės arba dvilapės medutės pernykščiai vaisai. Abu augalai nuodingi. Tad žmogui jų valgyti nereiktų.

Už poros žingsnių pro pernykščius lapus kelią skinasi žemuogės. Jų žiedų dar teks palaukti, bet prisiminti tą vasarišką uogų ant smilgos vaizdą malonu.

Klausausi. Vėjo visiškai nėra. Aplinkui tvyro tyla, verčianti jaustis net šiek tiek nejaukiai. Ir štai į pagalbą atskrenda žąsys, kurios savo skardžiais balsais jau iš toli kviečia nors trumpam užversti galvas į dangų ir pamatyti pavasario pergalės ženklą – V.

Žąsys jau nugirgsėjo tolyn, tačiau vis dar klausau ar dar kas išsiduos gyvenantis miške. Štai nuaidi keli žemi ir lėti kranklio „Kar, kar”, o miškas vėl nutyla.

Grybai

Klampojame tolyn. Po lapu prisidengę matyti kukurdvelkiai, kiti smulkūs grybai. Mano dėmesį patraukia grybai su mažais „čiuptuvėliais” ant kepurėlės viršaus. Spėju kad tai galėtų būti kokia nors žvaigždino rūšis, tačiau neesu tuo tikras. Keletas kadrų ir jau judu prie tolumoje gulinčios eglės kankorėžio „graužtuko”. Darbavosi voverė.

Mano mintis apie voveres ir kankorėžius pertraukia Eglės šūksniai:

– Pauliau! Pauliau! … Stirnos!

Džiaugiuosi, kai ne tik man būvimas gamtoje suteikia gerų emocijų ir šiek tiek adrenalino. „Trašku” per krūmynus link miško keliuko kur buvo pastebėtos tiek triukšmo sukėlusios stirnos. Jų, aišku, jau nematyti, liko tik entuziastingai nusiteikusi Eglė, kuri su šiek tiek gailesčio dėsto:

– Jei tik turėčiau fotoaparatą su geru objektyvu…

Prižadu jai padovanoti žiūronus, kad bent jau galėtų stebėti gyvūnus iš toliau jų neišgąsdindama.

Paėjėjus miško keliuku vaizdas kiek liūdnokas, visur draikosi šiukšlės, seni namų apyvokos rakandai. Kad ir kaip būtų gražu jas surinkti, jų išgabenimui reiktų sunkvežimio. Surenku bent jau išmėtytą galvaninių elementų krūvelę, kuri, mano žiniomis, gana kenksminga gamtai.

Galvodamas apie šiukšlių miške išvalymą, pamažu žingsniuoju toliau. Tolumoje matyti iškirsta plynė. Artėjant prie jos pastebiu peržydėjusio augalo stiebą. Sunku tiksliai atpažint, bet čia galėtų būti kažkoks gegužraibinių šeimos augalas. Bet ne peržydėję augalai man šiandien įdomiausi. Visur labiausiai ieškau mėlynuojančių žibuoklių ir šviesiai rausvų žiedų, kurie išduotų apie augantį žalčialunkį. Žibuoklių žiedų dar nematyti, panašu, kad šiose vietose žemė dar per šalta. Tačiau mano džiaugsmui aptinku kelis jau žydėti pasiruošusius žalčialunkio kerus. Dėl šaltokos pavasario pradžios ir jie skleistis dar neskuba. Dar keletas saulėtų dienų juos turėtų gerokai paskatinti.

Pamažu gręžiamės atgal, šį kartą radau tai ką tikėjausi pamatyti.

Neskubant žingsniuojame atgal. Pamiškės grioviai pilni vandens, čia jis teka net su srove. Kur ne kur matyti žaliuojantys viksvų kuokšteliai, kurie jau nuskabyti miško žvėrių. Skleidžiasi atokaitoje augančio medžio žirginiai. Štai po medžiu įsikūrusiame skruzdėlyne jau pats darbų įkarštis. Gamta pradeda naują metų ciklą.