Ankstyva grybų paieška
Nors orai dabar ne patys puikiausi, bet noras pabūti miške stipresnis. Kraunuosi kelis reikalingus daiktus ir lekiu į pamiškę. Nieko labai įspūdingo miške sutikti nesitikiu, tačiau gal pamatysiu kokį įdomų augalą ar keistą grybą. Visų pamėgtiems grybams tokiems kaip voveraitės ar baravykai dar ankstoka, tačiau gamta dažnai nustebina, ypač tuos kurie joje praleidžia daugiau laiko.
Pamiškės keliukas dar neišvažinėtas, grybautojai ir uogautojai pasirodys po mėnesio ar vėliau. Nuo aukštos keliuką apaugusios žolės automobilis visas padengiamas ką tik peržydėjusių kiaulpienių skristukais. Palieku papuoštą automobilį pamiškėje, ir žengiu į mišką. Stebiuosi uodų ir kitų kraujasiurbių vangumu, sunkiai priskrenda vienas kitas uodas kuris, panašu, kad tingi net tūpti. Matau kelis pažįstamus augalus ir štai ant žemės matyti mažyčiai rausvi žiedai, augalas turbūt ne vaistinis arba tiesiog liaudies medicinoje naudotas rečiau, nes jo niekaip neatpažįstu. Kelios fotografijos ir pėdinu link toliau žydinčių dvilapių medučių (jei nežydi tai matyti tik vienas lapas), šiuos augalus esu matęs ir ankščiau, apie jos vaistines savybes nieko nežinau, tik tiek kad jos tos pačios augalų šeimos kaip pakalnutės ir vaistinės baltašaknės.
Džiaugiuosi pamatęs įdomių augalų, bet šį kartą žvalgausi grybų, nors tikimybė maža, vis kirba mintis, kad galbūt kur nors iš po spyglių sluoksnio galvą iškiš koks baravykas. Kol kas nesiseka, nusprendžiu, kad reikia žiūrėti atidžiau ir lenkiuosi arčiau žemės. Ir štai matau mažytį grybą, kurį stovėdamas kažin ar pastebėtum. Grybų pasaulis man kol kas labai nepažįstamas, tad net nebandau spėti kaip šis grybas vadinasi moksliškai. Fotografuoju ir tęsiu baravykų paieškas.
Aptinku pulkelį pernykščių keturskiaučių žvaigždinų. Šiemet grybai mažesni nei aptikti prieš metus.
Grybauju mišku tolyn ir aptinku šiame miške populiarų reiškinį – „laumių ratą„. Ne pirmas kartas kai čia grybai auga beveik taisyklingu apskritimu. Tokiu augimu dažniau pasižymi tam tikros grybų rūšys, kurios matyti čia paplitę.
Ir štai pralindęs pro nedideles eglaites matau gelsvų, mėsingų grybų pulką. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vieni nevalgomi grybai, kurių eidamas mačiau nemažai, tačiau šie kitokie. Nupjaunu vieną ir iš pasklidusio kvapo suprantu, kad neapsigavau – tai avižėlės. Čia jų rasti nesitikėjau, tad esu užkluptas nepasiruošęs – iš savo neperšlampamos striukės gaminu krepšį ir prisirenku skanių ir labai kvapnių grybų. Dabar jau su nešuliu braunuosi per mišką atgal, tik dabar su didele šypsena ir kita miško puse.
Kita miško pusė nenori nusileisti ir man, tai poromis tai po vieną, siūlo pievagrybius. Nors ir stebiuosi juos matydamas miške pjaunu juos ir dedu į savo improvizuotą krepšį. Šypsena mano veide pasiekusi maksimumą, judu atgal su didesniu laimikiu nei tikėjausi, nors baravyko taip ir nemačiau.
Pats baravyko neradau, tačiau turgavietėje mačiau bobutę, kuri turėjo pasidėjusi didelį baravyką.
Dar nesusigundėte traukti krepšius ir vykti į mišką?
ar jų dar yra? Mes prieš kokias tris savaites baigėm rinkti, galvojom jau užsibaigė. Iš pavasarinių „greičgrybių” būna nuostabi sriuba, ypač pieniška. Kviečiu užsukti į „Septynis virtienius” ir paskaityti receptą. http://www.7ravioli.com/pienis.....ybais/html
Dalia, man tikrai dar pavyko rasti, bet abejoju, kad jie dar gausiai dygtų šiuo metu.
Sveiki žolininkai, keletą kartų praėjusią savaitę 05.29 – 30 buvau apsidairyti ankštyvųjų šilbaravykių. Užsukau į gribingą avižėlių vietą, kurioje aš ko ne vienintelis rinkau grybus prieš mėnesį. Manydamas, kad sezonas baigiasi, buvau švariai išvalęs teritoriją. Rezultatas, beveik pilnas kibiras šviežių avižėlių. Pakruojo rajonas.
Pataisa: 06.29 – 30 dienomis. :)
Įdomus ir gyvas straipsnis.
Laumių rato dar neteko matyti. Nuotraukoje jis atrodo mistiškai bei magiškai.
Avižėlių niekada nevalgiau, net nežinojau, kad tokios yra.
Turiu planuose grybavimą rudenį Dzūkijoje. Ieškosiu savo mėgstamiausių: raudonikių ir baravykų.