Paskui žydinčias spanguoles
Ankstų šeštadienio rytą susiruošiau grįžti į pelkę, nes vis galvoju apie žydinčias spanguoles. Prieš savaitę lankydamasis mačiau mažyčius kaip aguonos grūdeliai pumpurus, bet noriu pamatyti ir jų žiedus, kurie vaistinių augalų žinynuose atrodo labai įdomiai – tarsi mažyčiai lelijos žiedai ant plonų stiebelių. Viena pamatyti nuotrauką, o kas kitą pačiam prieiti prie spanguolėmis apaugusio samanų kupsto vėsų rytą dar tik kylant saulei.
Mane linksmai nusiteikusį prie pelkės pasitinka iš dviejų pusių kukuojančios gegutės, kurių balsai aidi tyliame miške, kurio dar nedrumsčia miško keliu važinėjantys automobiliai. Besimėgaudamas kukavimu, puolu į mišką ir čia jau manęs tarsi laukę pakylą uodai. Gerai, kad pasiruošiau ir jiems. Traukiu iš kuprinės repelentą (Ben’s 100), pasitepu rankas ir veidą, dabar uodai tarsi zyzia nepatenkinti, nes nei vienas nebedrįsta tūpti, o tik būriu lydi mane gilyn į pelkę.
Saulė dar tik kyla, tad fotografuoti laikas ne labai geras, daugybė šešėlių nuo nedidelių pušelių ir gailių sąžalynų. Bet štai ir vėl sutinku praeitą kartą matytus augalus, kurie dar labiau papūtė savo baltas galvas ir jų aplinkui gausybė. Auga jie gražiais kuokštais kurie, sakyčiau, labai fotogeniški.
Dairausi spanguolių žiedų, o visur tik mažyčiais rasos lašeliais apkibę neprasiskleidę pumpurai, negaliu įvertinti ar žiedų daug, nes niekada nemačiau žydinčio spanguolyno, bet turiu įtarimą, kad šiemet spanguolių derlius bus neblogas. Judu tolyn ir tikiuosi aptikti atviresnę vietą, kur daugiau saulės ir spanguolės jau spėjusios sužydėti. Ilgai žygiuoti per žydintį gailyną nereikia (nors tokia veikla gerokai kenkia kelnėms, kurios aplimpa gelsva, lipnia medžiaga nuo jų), kiek toliau matau šviesesnę pelkės aikštelę, kuri padengta žydinčiomis spanguolėmis. Renkuosi vienišesnį žiedų kuokštelį ir fotografuoju. Štai vienas iš žygio tikslų jau pasiektas, bet dar esu sumanęs perbristi per visą pelkę ir apžiūrėti ar dar kas įdomaus matyti už jos.
Paaiškėja, kad bridau ne veltui, priėjus prie pelkės pabaigos pastebiu ant žemės primėtyta iš lapų dailiai susuktų tūtelių. Jei mano spėjimas teisingas – tai lapsukių darbas. Jie miško kenkėjai, kurių vikšrai sugeba gražiai susukti lapo viršūnes į tūteles ir taip jos atsiduria ant žemės. Jei ne kažkur girdėtas informatyvus lapsukio pavadinimas, kažin ar taip greitai būčiau perpratęs kokiu būdu šie lapai sugalvojo taip susisukti. Bet keletas fotografijų ir žengiu toliau.
Mane pasitinka lapus iš vandens keliančios pelkinės sidabražolės, nors jų čia ir ne labai daug, bet patys augalai labai vešlūs. Dėmesį patraukia toliau augantys puplaiškiai, pamenu, kad jo žiedą esu matęs ant J. Balvočiūtės ir Z. Gudžinsko knygos „Lietuvos vaistiniai augalai” viršelio. Žiedų aplinkui nematyti, pasak literatūros jie žydi gegužę – liepą, bet man ir vėl pasiseka, šokinėjant kemsais ir vengiant gilesnių balų iš tolo pamatau vienišą žydintį puplaiškį, pateikiu jo fotografiją.
Saulei gerokai pakilus oras jau visai įšylą ir aš patenkintas visko tiek pamatęs judu iš pelkės, vis tiek dar grįšiu ir vėl pamatysiu kažką naujo.