Kas sieja daug ore dūzgiančių karkvabalių ir vienus pirmųjų pavasario grybų?

Iki vakar vakaro ir aš nebūčiau pagalvojęs, kad šie du dalykai gali būti kaip nors tarpusavyje susiję. Tačiau taip jau nutiko, kad per vakarą susidūriau su šiais abiem reiškiniais.

Turėdamas laisvą minutę nepraleidžiu progos pasivaikščioti sode, pasižvalgyti kas auga, kas žydi, kokie vabalai ir kirminai kur ropoja. Šį kartą ropojau ir aš.

Nujaučiau, kad jau metas pasirodyti avižėlėms (grybas, tikrasis pavadinimas – pavasarinė balteklė), tad bridau jau paaugusia žole per sodo pievą iki vietos kur kelis metus prieš tai esu radęs bent po kelis šiuos grybus. Šiemet avižėlių derlius nenuvylė, nors vėliau paaiškėjo, kad nemaža dalis surinktų grybų su kirminais, paragauti dar liko ir man. Žinoma, juos aptikau ne taip lengvai, kaip ir minėjau, teko ropoti žeme ir apgraibomis ieškoti žolėje pasislėpusių grybų pulkelių. Tiems kas šių grybų nėra matę ar bijo sumaišyti su kitais turėtų padėti nuotraukos ir specifinis grybo kvapas, kurį vieną kartą užuodę turėtumėte atpažinti. Deja jo su jokiu populiariu kvapu palyginti negalėčiau. Bet vien grybais džiaugtis ilgai negalėjau, teko lysti į lauką, nes buvau perspėtas, kad lauke „siautėja“ karkvabaliai.

Žodis „siautėja“ gal net ir per silpnas apibūdinti tam kas vyko lauke. Vienas po kito dūzgė ir trankėsi į viską kas pakliūna gausybė vabalų. Bene linksmiausia girdėti kai karkvabaliai atsitrenkia į skardinį lietvamzdį ir šis žvangteli. O pagalvokit koks garsas kai dešimtys vabalų atsitrenkia !

Kaip žinodamas, kad šie vabalai rengs tokį sąskrydį išėjau su kepure, nes tikiu, kad menkas malonumas turėti tuntą grambuolių įsivėlusių į plaukus. Pakako ir tų kurie savo kibiomis kojomis laikėsi ant mano megztinio.

Pasigrožėjęs dūzgiančiais ir žvangančiais vabalais stebėjausi, kad nėra aiškios krypties kur jie skrenda, tačiau atsiminiau, kad jie mėgsta graužti ąžuolų, aviečių, klevų lapus, tupėti kaštonuose. Priėjęs supratau, kad tai ir buvo jų skrydžio tikslas, medžiai buvo panašūs į karkvabalių avilius, kurie baisiai dūzgė ir judėjo nuo jų. Net netoliese lizde tupintis gandras įtartinai stebėjo ąžuolą.

Po geros valandos visas skrydis aprimo, oras tapo tylesnis, o ūžavo tik medžiai. Labai norėjau į tuos medžius pažiūrėti iš ryto ir tikėjausi pamatyti „kekes“ grambuolių, tačiau iš ryto, bent jau ant apatinių šakų, buvo matyti tik pavieniai vabalai.

Tad štai kaip vienas šiltokas, nevėjuotas pavasario vakaras sieja karkvabalius ir grybus. Jei netyčia žinote kodėl šie vabalai taip gausiai skrido būtent šį vakarą pasidalinkite savo mintimis, nes aš kol kas tokį reiškinį stebiu pirmą kartą.

Susiję straipsniai

Galerija

Straipsnis papildytas: gruodžio 11, 2017

Susiję straipsniai

Komentarai