Ėjau į griovį Apsiuvų

Ruošiausi žvejoti, sumaniau nueiti prie melioracijos griovio ir pasigauti apsiuvų lervų. Pavasarį ten lankydamasis jų mačiau nemažai, tad pasiėmęs kibirėlį ir graibštą lervoms iš vandens ištraukti, patraukiau į pagriovį.

Dar nepriėjęs griovio stebėjausi nešienauta pieva, kuri visa suknista šernų, mat netoli miškas. Būtų įdomu sužinoti ką tokio skanaus jie ten randa.

Pasiekus griovį supratau, kad apsiuvų lervas teks pamiršti – griovys beveik tuščias, užžėlęs krūmais, asiūkliais ir kita vandens augmenija. Bet tuo ir įdomios tokios mažos kelionės, kad atidžiau apsižvalgęs gamtoje pamatysi vis ką nors įdomaus.

Eidamas pagrioviu ir ieškodamas kokių nematytų augalų ir žiedų buvau sutrikdytas pempių, kurios garsiai šūkaudamos sukė ratus aplink mane. Galbūt supratę, kad joms grėsmės nekeliu, ar tiesiog praradę viltį manimi atsikratyti jos nutilo ir dingo.

Pavyko vieną priskridusią arčiau nufotografuoti, tačiau mano fotoaparatas netinkamas tolimiems objektams, tad nuotraukoje matot kas gavosi.

Keliaujant toliau mačiau jau sužėlusius šalpusnių lapus, bręstančius paprastuosius kiečius. Arčiau prie vandens jau ima žydėti pelkinė vingiorykštė, kuri labai skaniai ir saldžiai kvepia. Netoliese sutikau ir kitą labai panašų augalą, tačiau jo neatpažinau, spėju, kad tai kita vingiorykštės rūšis.

Paėjęs toliau jau iš tolo pamačiau pradedantį žydėti valerijoną ir nudžiugau kaip koks katinas (katinai labai mėgsta valerijono šaknis :) ). Nežinau, kodėl, bet visada džiaugiuosi aptikęs šį šlapias augimvietes mėgstantį augalą. Valerijonas žinomas dėl raminančių, migdančių savybių. Daugelis jį pažįsta iš specifinio kvapo, tačiau tokiu kvapu pasižymi tik augalo šaknis. Valerijono stiebas bei žiedai, sutrinti tarp rankų, kvepia ne itin maloniai.

Šalia vandens ir pačiame griovyje aptikau geltonais nemažais, pavieniais žiedais pasipuošusį augalą. Iš žiedo panašus į žąsinę sidabražolę, tačiau lapai menki, o stiebas aukštas.