Gamtos stebėjimas, labai įdomus ir atpalaiduojantis užsiėmimas, kuriuo gali užsiimti tiek maži tiek dideli. Kiek man žinoma, Lietuvoje tuo užsiima pavieniai entuziastai arba grupelės uždaruose, dažnai, profesionalų susibūrimuose. Neabejoju, kad tokių entuziastų yra nemažai, tiesiog juos rasti yra ne taip paprasta, ypač jei nestudijavote gamtos mokslų ar neturite tokių pažįstamų.

Driežas

Kodėl driežas be uodegos galiuko?

Užsienyje gamtos stebėjimas, ypač pildant žurnalus-dienoraščius (Nature Journaling), stebint paukščius (Birding) sutraukia daug įvairaus amžiaus entuziastų. Ten steigiamos gamtos stebėtojų draugijos, vietinės grupės, kurios reguliariai tuo užsiima, vyksta į naujas vietas, stebi iš anksto numatytas augalų, grybų ar gyvūnų grupes bei gamtos reiškinius.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, bene populiariausia stebėti paukščius. Mūsų šalyje apsilanko nemažai įdomių paukščių rūšių, kurios kartais tik svečiuojasi, o kartais pasilieka ir čia augina savo palikuonis.

Šliužas

Kaip vadinasi šis didelis šliužas?

Su paukščių stebėjimu glaudžiai susijęs jų žiedavimas. Abi šias veiklas vienijanti Lietuvos vieta – Ventės ragas, o didžiausia paukščių stebėtojus vienijanti organizacija – Lietuvos Ornitologų Draugija.

Apie kitas organizmų rūšis Lietuvoje stebinčias draugijas ar organizacijas informacijos žymiai mažiau. Jos arba ne tokios populiarios arba mažiau reiškiasi informaciniuose kanaluose. Tačiau šis tas vyksta. Man žinomos: Lietuvos entomologų draugija (kita entomologų draugijos svetainė), Lietuvos mikologų draugija, Lietuvos botanikų draugija, Lietuvos dendrologų draugija.

Mažas grybas

Ar tai grybas? Kodėl toks nedidelis?

Tam kad stebėti gamtą nebūtina būti mokslininku, gamtos mokslų studentu ar priklausyti kažkuriai anksčiau išvardintai draugijai. Pakanka tik noro sužinoti daugiau ir prie to noro prisidedančių veiksmų.
Pradedančiajam gamtos stebėtojui gali būti sunku, kai nežinia nuo ko pradėti, kur, ką, kokiomis priemonėmis, kokiu metu stebėti. Tikiuosi tie, kurie jau žino kaip paprasčiausiai stebėti gamtą šiame straipsnių cikle suras įdomių minčių ir patarimų kaip tai daryti dar įdomiau, o galbūt sužinos kažką naujo.

Jei žinote kitų Lietuvoje veikiančių organizacijų ar draugijų, kurios užsiima gamtos stebėjimu, būtinai pasidalinkite jomis komentaruose.

Visus ciklo „Gamtos stebėjimas“ straipsnius rasite šiame puslapyje.

Naudotos literatūros sąrašas

Dažnai prie įvairių augalų aprašymų yra nurodoma, kad juose yra makroelementų ir mikroelementų. Tai tam tikras elementų suskirstymas pagal tai kokią procentinę dalį jie paprastai sudaro organizmuose. Šis suskirstymas yra konkretus, apima fiksuotą elementų sąrašą.

Iš tiesų be mikro- bei makroelementų yra dar ir ultramikroelementai, kurių kiekis organizmų ląstelėse būna itin mažas.

Taigi procentiškai organizmuose šie elementai pasiskirstę taip:

  • Ultramikroelementai (< 0,000001 %)
  • Mikroelementai (0,001 – 0,000001 %)
  • Makroelementai (0,1 –  0,001 %)

Ultramikroelementai

  • Auksas
  • Berilis
  • Cezis
  • Gyvsidabris
  • Radis
  • Selenas
  • Uranas

Mikroelementai

  • Bromas
  • Boras
  • Cinkas
  • Jodas
  • Kobaltas
  • Molibdenas
  • Vanadis
  • Varis

Makroelementai

  • Anglis
  • Azotas
  • Deguonis
  • Fosforas
  • Geležis
  • Kalcis
  • Kalis
  • Magnis
  • Natris
  • Siera
  • Vandenilis

Naudotos literatūros sąrašas

Žymos:

Paprastosios morkos žiedynas.

Esu ne kartą matęs nuotraukų kuriose užfiksuoti augalai juodame fone. Tai gal net galima pavadinti atskira botaninės fotografijos atmaina.

https://www.pinterest.com/pin/302163456220569984/

Tad ši nuotrauka atsirado labiausiai iš pavydo tems, kurie gali sau leisti augalus fotografuoti po vieną, foto studijoje su įmantriais fonais, specialiais tam skirtais augalų laikikliais, apšvietimu. Tą kartą nusprendžiau eksperimentuoti su pirmomis pasitaikiusiomis priemonėmis. Suradau juodą drabužį (šiuo atveju juodus marškinėlius) patiesiau juos ant žemės ir tiesiog padėjau augalą ant jų. Nuotraukoje matot tą rezultatą kuris iš viso to išėjo.

Akivaizdu, kad įdomiai nuotraukai reikia tik eksperimentuoti, o ne pačios geriausios technikos.

1-IMG_3722

Vasaros rytas. Šiek tiek po 7 valandos. Dar sklaidėsi rūkas virš stepinės pievos šalia Šventosios upės. Saulė kilo iš už pušyno, o jos spinduliai skverbėsi pro medžių kamienus. Aš braidžiau po pievą ieškodamas nematytų augalų. Kadangi tai jau tęsėsi gerą pusvalandį, mano kelnės jau spėjo permirkti nuo gausios rasos ir darėsi net šiek tiek šalta.

Baigęs klupinėti prie vilkpupės kelmo atsistojau ir tolumoje pamačiau čiobrelius. Iš karto pagalvojau, kad mūsų respublikoje jų galima aptikti ne vieną rūšį, bet tikėtiniausia, kad tai bus keturbriaunis čiobrelis. Tad taip pavyko jį užfiksuoti gausiai želiantį dideliu kupstu šalia mėlynai žydinčių veronikų, ir geltonų garždenių (??).

1-IMG_2557

Karpotasis ožekšnis. Nuotraukoje aiškiai matyti, kad tai karpotasis iš bent jau dviejų požymių (nes Lietuvoje auga ir auginama daugiau ožekšnių). Tik karpotojo ožekšnio vaisiai turi juodas „akutes“, o žalios spalvos šakelės pasidengusios „karpomis“. Vieną kartą dėmesį atkreipus į tokias šakeles dėmesį šį augalą galėsite lengviau atpažinti žiemą ar pavasarį kai kitų požymių mažai.

Fotografuota daugiau nei prieš metus 2016 08 14. Jei gerai pamenu, šis ožekšnis augo užpelkėjusioje ežero pakrantėje, kiek toliau nuo vandens. Konkrečiai prie Zalvės ežero, kuris jungiasi su Sartais. Tą dieną buvo fotografuota tikrai nemažai, ir tai buvo ne vienintelė pavykusi šio ožekšnio vaisių nuotrauka. Gal būt šioje nuotraukoje kompozicijos ir nėra – tiesiog svarbiausia detalė centre, tačiau žvelgiant botaniko akimis nuotrauka gana vertinga, matyti augalo vaisiai, šakos ir lapai, kas leidžia gana tiksliai nustatyti rūšį.

Fotografuojant augalus ir jų pavienes dalis reikia nepamiršti, kad vien iš lapo ar šakos vėliau gali būti labai sudėtinga, o dažniausiai ir neįmanoma, nustatyti rūšį. Dėl ko nuotrauka tiks tik estetiniam pasigėrėjimui.

1-IMG_5357

Dažnai išsikepame šašlykų daugiau nei jų galime suvalgyti iš karto. Žinoma, skanu juos suvalgyti ir šaltus vėliau ar rytojaus dieną, bet man nėra nieko skanesnio nei iš jų išvirti šašlyko sriubą. Tam nereikia labai daug šašlykų, nėra labai svarbu ir iš kokios mėsos jis buvo ruoštas. Tinka kiauliena, aviena, paukštiena ar triušiena. Svarbu, kad mėsa buvo apskrudinta ir įgavo tą tikro laužo dūmo kvapą.

Tokią sriubą ne visada norėsis ruošti iš karto kitą dieną po šašlykų kepimo, tad atšalusius galite susidėti į maišelius ir užšaldyti. Vienai porcijai išvirti sunaudoju apie vieną iešmą šašlykų, dažniausiai daugiau nelieka. O jei lieka –  juos suvalgome tiesiog užkandžiaudami.

Tad jei jau nusprendėte tokią sriubą virti –  štai jums nesudėtingas ir gana greitai paruošiamos šašlyko sriubos receptas.

Print Recipe
Kaip gaminti šašlyko sriubą
Prep Time 40 minučių
Servings
žmonėms
Ingredients
Prieskoniai
Prep Time 40 minučių
Servings
žmonėms
Ingredients
Prieskoniai
Instructions
  1. Pilame vandenį į vidutinio dydžio puodą ir užkaičiame virti ant vidutinės kaitros ugnies
  2. Pjaustome šašlykus smulkiais gabalėliais. Supjaustę iš karto pilame į užkaistą puodą su vandeniu ir uždengę dangtį paliekame virti.
  3. Nulupam svogūną ir česnako skilteles, nuskutam morką. Morką pjaustome nedideliais gabalėliais. Užkaičiame keptuvę. Svogūną pjaustome gana stambiais gabalėliais. Griežinėliais supjaustome česnaką.
  4. Kai keptuvė jau įkaitusi, pilame porą šaukštų aliejaus. Beriame svogūnus ir morkas. Kepame ant kaitrios liepsnos. Kai svogūnai ir morkos jau šiek tiek parudavę, pilame česnaką ir pakepame viską kartu dar porą minučių. Česnako jau neperkepkit.
  5. Apkepusias daržoves verčiame į jau verdantį puodą su šašlykais. Pilame čiobrelius. Pilame ryžius ir laukiam kol užvirs. Užvirus pamaišom ir sumažinam ugnį. Dabar duokime sriubai virti bent 20 min ant silpnos ugnies.
  6. Kai jau lieka 5 minutės pilkite druskos, maltų pipirų, aštrių prieskonių ir leidžiama pabaigti virti.
  7. Dabar jau paskutinis paragavimas, jei trūksta dėkit druskos ar aštrumo.
  8. Valgome!!!
  9. Prie šios sriubos puikiai tinka trapučiai, skrudinta balta duona, kukuruzu paplotėliai ir kitos įvairių miltų duonos.Taip pat skoni labai pagerina šviežios petražolės ir svogūnų laiškai kurių galite įsiberti pagal skonį kai sriuba jau patiekta į lėkštes.
Share this Recipe

Šią knygą reikia vertinti tik kaip meno kūrinį, bet ne informacinį leidinį. Matyt tikėjausi daugiau praktinės informacijos, ilgų pasakojimų, tikrų gamtos detalių aprašymo, įspūdingų fotografijų.

Mano nuomone šiame albume panaudota per daug netradicinių spaudos elementų. Taip, jie sukelia „Oho, geras…“ efektą, bet tik tiek.

Pabandau išvardinti šios knygos įspūdžio detales:

  • didžiulė kaina
  • keli skirtingi foto viršeliai
  • didelis formatas
  • medžiaga aptrauktas viršelis
  • lapai su iškiliais elementais (nežinau kaip tai tiksliai vadinasi)
  • nuotraukos per visą atvartą

Kelios gamtos fotografijos tikrai prikaustė ilgesniam laikui. Tačiau dalis pasirodė tarsi įsimaišiusios netyčia. Labai įstrigo tos metų laikų spalvų gamos nuotraukos, kurių visiškai nesupratau – lapas su didele „blur“ fotografija.

Pirmieji tekstai trumpi, abstraktūs. Patiko pasakojimai apie žmones.

Receptai ir jų nuotraukos

Absoliutus menas. Labai svarbu paminėti, kad šiame restorane neesu buvęs, bet jei taip iš tikro atrodo patiekalai tai klausimas ar jie skirti valgymui ar tik grožėjimuisi. Knygos gale pateikti receptai, kuriuos vargu ar atrinktumėte pagal fotografijas.

Apibendrinant

Tai knyga pervertimui, pasigrožėjimui, kuri galbūt tiktų padėti kavinėje, dėl įspūdingo formato papuošianti jūsų lentyną. Jei būčiau turėjęs galimybę ją perversti prieš įsigydamas labai abejoju ar būčiau pirkęs.

 

Ši knyga tikra informacijos apie mišką ir gamtą bomba. Temų spektras labai platus, kai kurios iš jų nagrinėjamos plačiai, kitos vos paliečiamos, apie tračias tik užsimenama sakiniu ar keliais. Perskaitęs sužinojau tikrai daug naujo, tekstai ir mintys davė naujų įžvalgų apie gamtą, temų apie kurias anksčiau gal net nesusimąsčiau.

Sunku nusakyti kodėl, bet perskaičius knygą kyla mintis, kad geriau ta knyga būtų išleista kaip keletas atskirų knygų. Tarsi nėra vienos autoriaus minties, daug dėstomos srities šuolių.

Gal ne visai tinkamai parinktas knygos formatas, puslapiai platūs, o teksto dažnai daug, kartais sunku rasti kitą eilutę. Cituojamas tekstas atspausdintas kursyvu, kuris irgi sunkina skaitomumą.

Galiausiai knygą vertinu teigiamai, nes davė peno naujiems apmąstymams, perspektyvai. Kitaip tariant knyga atliko savo darbą.

Rudeniniai pasivaikščiojimai itin malonūs. Oras gaivus, ne per karštas, pakankamai drėgnas ir į kraujo atsargas nesikėsina uodės. Nors erkės šiuo metu vėl žymiai aktyvesnės, tai neatbaido gamtos mylėtojų nuo pasivaikščiojimų paupiais.

Oras savaitgalį pasirodė saulėtas ir pakankamai šiltas. Net užlipus į pačią Krekenavos bokšto viršūnę nėra taip šalta. Nuo jo vaizdas paprastas, bet mielas akiai: laukai, Nevėžio vingiai, tolumoje dangų remiantys bažnyčios bokštai. Čia lankausi ne pirmą kartą, tad vaizdas jau matytas, tik paskutinį kartą tai buvo pavasaris ir viskas buvo žalia, o dabar spalvų paletėje vis daugiau geltonos bei raudonos rudens lapų spalvos.

Žydi ežeinis

Apžiūrėjus bendrą kraštovaizdį leidžiamės arčiau žemės. Čia dauguma žolynų jau baigia savo vegetacijos laiką, žolės nurudavę, žiedų nebe daug. Bet dėl to dar geriau. Kiekvienam žiedui galima skirti daugiau laiko. Pritūpus apžiūrėti kas lanko paskutinius rudens žiedus. Daugiausia matyti kraujažolės, kur nekur baltojo šakinio žiedai, po kelmu slepiasi skurdus ežeinio kerelis su žiedais. Tolumoje matyti ne vienas pulkelis žydinčių vienmečių šemenių. Atidžiau pažvelgus į žalią pieva matyti ir ne tokių ryškių žiedų: smulkučiais baltais žiedais skleidžiasi takažolė, žiedynus iškėlusi siūbuoja aukšta svidrė.

Plačialapio šaukščio lapkotis

Prieinu arčiau Nevėžio vagos. Pakrančių žolynai parudavę, ne dėl šalnos, bet apnešti išsiliejusio vandens sunešto dumblo. Tvyro stiprus kvapas , tačiau jis ne bjaurus. Paėjus toliau matyti didžiulis plačialapių šaukščių laukas. Jų didžiuliai lapai man siekia smakrą ir tiesiogine žodžio prasme galima slėptis po jais, tik ne po pernykščiais, nes jie iki žiemos visiškai sunyksta. Kol kas dar tvirtą, platų lapą laiko stambus, rabarbarą primenantis, lapkotis. Plačialapis šaukštis nėra labai dažnas augalas Lietuvoje, mėgsta drėgnas, šaltiniuotas augimvietes, o čia prie almančio upeliuko jam puiki augimvietė.

Link Kiršino

Europinio ožekšnio vaisiai

Šaukščiai palikti ramybėje. Važiuojame prie Kiršino upelio. Šis gana ilgas upelis įteka į Nevėžį. Šį pavasarį jo pakrantėse fotografavau pievinę vingiorykštę, susipažinau su vingiriais, kurių anksčiau net nepastebėdavau. Šį kartą mėgaudamasis einu upelio pakrante, klausausi garsaus jo čiurlenimo. Ir štai akį patraukia europinio ožekšnio krūmai, kurie šiuo metu apsipila rausvai oranžinėmis uogomis. Žmogui jis šiek tiek nuodingas, bet tam tikros paukščių rūšys juos lesa.

Kiršino pakrantėje

Prasibrovęs pro aukštą žolę patenku į palinkusio medžio sukurtą „kambarį“ prie vandens. Apima iš ties malonus ramybės jausmas. Kažkur toliau čiulba paukščiai, čiurlena upelis, blizga upelio vanduo, į kurį atsimuša vidudienio saulės spinduliai ir neįprastai apšviečia palinkusį medžio kamieną iš apačios. Puiki vieta pabūti ramybėje su gamta.

Pasinaudojęs pasitaikiusia proga taip prastoviu gal pusvalandį, pastebėdamas jau peržydėjusį ir sėklas išbėrusį bervidį, potvynio atneštą virkštenio „agurkėlį“. Staiga pūstelėjęs vėjo gūselis paberia daugiau lapų nuo medžio. Metas judėti toliau.

Dar noksta gervuogių uogos

Skinuosi kelią per gervuogenojus, suvalgau kelias prinokusias gervuogių uogas, kurios gaivina savo rūgštele. Žiedų prie gervuogių nematyti, tik peržydėjusio skudučio žiedynai, nokstančios šilingės sėklų dėžutės ir nepažinta viksva.

Begalvodamas apie matytą viksvą žengiu tolyn kažkada važinėtu keliuku. Sutraška krūmai, lengvu dunksėjimu kažkas skubiai pasišalina. Galbūt stirna? Stabtelėjęs žvalgausi aplinkui, gal dar kas sujudės tolumoje, bet veltui. Tyla.

Grįžtu iš paupio

Fotoaparato baterija senka, tad apsisuku grįžti atgal. Ir štai ant krūmo žvilga juodos uogos. Taip, tai šunobelė, iki šiol taip ir neteko jos gyvai pamatyti, o vis norėjau, nes buvau skaitęs jog lengva sumaišyti su šaltekšniu. Atskirti šiuos neaukštus medžius galima pagal lapo gyslų skaičių. Ir tikrai, šunobelės lape matyti tik kelios ryškios gyslos, o tiksliau po 3 kiekvienoje pusėje (šaltekšnio po 6 abejose pusėse). Fotografuoju tikėdamasis, kad galutinai neišseks baterija. Ir pasiseka.

Žingsniuodamas pieva link automobilio pastebiu dar nematytą salierinį augalą, žiedai smulkūs, balti, tačiau lapai užduoda mįslę. Bus puiki proga dar kartą perversti salierinių gentis ir išsiaiškinti kas jis toks.

Nepažintas salierinių augalas

Dygiosios šunobelės vaisiai

Būnant gamtoje kas karta malonu ne tik mėgautis raminančiais gamtos garsais, bet ir pamatyti jau anksčiau sutiktus augalus kitu metų laiku, kitomis aplinkybėmis, augančius šalia kitokių kaimynų. Gamta visada pilna atradimų, užmena naujų mįslių. Tik spėk į juos ieškoti atsakymų.

Galerija

Alkaloidai

28 Rgp 2017

Tai kristalinė arba amorfinė (beformė) medžiaga aptinkama augaluose. Ji neturi spalvos ar kvapo, tačiau yra kartaus skonio.

Alkaloidai aptinkami įvairiose augalo dalyse: sėklose, lapuose, žievėje, šaknyse, vaisiuose. Sukaupti kiekiai priklauso nuo vegetacijos laikotarpio. Augalo žolėje jų daugiausia žydėjimo metu. Tuo tarpu žievėje, vaisiuose bei šaknyse jie susikaupia vegetacijos pabaigoje – dažniausia rudenį.

Augale gali kauptis skirtingi kiekiai alkaloidų. Kai kuriuose augaluose aptinkami pavieniai, kituose galima aptikti net daugiau nei dešimt alkaloidų. Jie gali būti giminingi arba visiškai skirtingi. Alkaloidų kiekiai augale taip pat varijuoja: kartais jie sudaro tik 0,01%, bet pasitaiko kai tai net 16% viso augalo dalies masės. Nurodoma, kad pasaulyje išskiriama daugiau kaip 5000 skirtingų alkaloidų rūšių.

Alkaloidai stipriai veikia žmonių organizmą. Dalis jų yra nuodingi, dėl to augalus turinčius gausius kiekius alkaloidų patariama rinkti ir naudoti labai atsargiai.