Žygis Varnių regioniniame parke

Savaitgalį svečiavomės Varnių regioniniame parke. Tikrai puiki vieta pasidžiaugti ramybe, rudeniu ir gamta. Gražūs kraštovaizdžiai, nematyti augalai ir grybai, ežerai, kalnai ir pakalnės – savaitgalis praleistas įdomiai. Žygiuojame savo sudarytu maršrutu labiau susikoncentravę į nueinamą atstumą ir stovyklavietės kurioje nakvosime pasiekimą, tad įspūdžiai galėtų būti dar sodresni keliaujant regioninio parko specialistų siūlomais maršrutais ir klausant gido pasakojimo ir komentarų.

Pailsėjęs po kelionės dalinuosi įspūdžiais, nuotraukomis ir atradimais ir tikiuosi, kad tai paskatins ir jus apsilankyti Varniuose.

Keliaudamas po parką susidariau įspūdį, kad Varniuose daugiausiai pelkių bei piliakalnių. Dėl to kraštovaizdis žygiuojant  įvairus: pelkės su savitais nedideliais medžiais ir kupstais, medžiais ir krūmais apaugusios kalvos ar didžiulės galvijų ganyklos aptvertos „elektriniu piemeniu“. Ganyklas paminiu dėl to, kad kalneliai su besiganančiomis karvėmis atrodo gan egzotiškai. Man labiau įprasta matyti dirbamus laukus apsėtus rapsais, kviečiais, rugiais ar nušienautas pievas ant kurių suguldyti šieno ritiniai.

Eidamas taip pat stebiuosi daugybe informacinių ženklų, kurie ir be žemėlapio padėtų pasiekti lankytinus objektus, tarp kurių populiariausi – piliakalniai, bet informaciniuose stenduose pažymėti ir kitokių (pvz.: kūlgrinda šalia Paršežerio). Regioniniame parke tikrai galima pamatyti įdomių objektų, tik gal atstumai nėra labai tinkami juos aplankyti pėsčiomis.  Bet mane domina ne vien piliakalniai, ežerai ir pelkės, o tai kas juose gyvena ir auga.

Žingsniuojant miško takeliu iš tolo raudonuoja ant kelmo auganti kerpė (o gal grybas), tad esu priverstas išsitraukti fotoaparatą jai įamžinti. Nors ji auga netoli tako, brautis su didele kuprine pro medžius ir krūmus ne taip ir lengva kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet ko tik nepadarysi dėl gražios nuotraukos. Iš toliau jau džiūgauju, kad tai bus Ąžuolinė kepena, bet priėjęs arčiau tuo suabejoju ir iki šiol nežinau kas tai (tikiuosi atrasti pavartęs grybų žinyną).

Keliaudami aptinkame keletą ąžuolų, bet ne visi subrandinę gilių, tad pamažu prisirenku porą saujų, kad galėčiau pabandyti ant laužo pagaminti gilių kavos. Žinau, kad skonis nebus toks, koks gaminant namuose, bet pabandyti tikrai norisi. Stovyklavietėje paaiškės, kad pasigaminti galima, tiesiog skonis be cukraus ir pieno nėra toks malonus.

Artėjant prie pirmosios dienos kelionės tikslo sustojame atsipūsti prie kryžkelės. Čia sėdamės po ąžuolu, kur mano dėmesį patraukia rausvai žydintys augalai. Esu juos matęs ir ankstesniuose žygiuose, bet niekada taip ir nenufotografavau. Žiedų išvaizda panaši į jau kažkada seniau sutiktą geltonai žydinčią sprigę, bet augalą atpažįstu tik sugrįžęs – tai Bitinė sprigė. Invazinis augalas Lietuvoje, išskiria gausų kiekį nektaro, lankomas vabzdžių, matyt dėl to ir pavadintas Bitine sprige.

Be to, po ąžuolais pastebiu, kad nepastebėjęs aukštoje žolėje nuspyriau kažkokį grybą. Pirmiausia pagalvoju, kad tai peraugęs, ligos ar kenkėjų apgadintas grybas, bet atidžiau pasklaidžius žolę matyti tokių ir daugiau. Įsižiūrėjus grybas tarsi kažkuo panašus į bobausį ar briedžiuką, tačiau kepurėlė labai nedidelė, o kotas tarsi iš tinklelio. Namie išsiaiškinau, kad tai galėtų būti Garbanotoji alvytė.

Galiausiai atvykstame į numatytą stovyklavietę prie Paršežerio. Ten matome tvarkingą pavėsinę ir stalus su suoliukais, bei vietas laužams kūrenti. Esame visiškai ramioje ir atokioje vietoje, jei nekreiptumėm dėmesio į nuo kalvos mus žvilgsniais palydėjusių karvių bandos.

Anksčiau nėra tekę nakvoti palapinėje rudenį, kai temperatūra naktį žemesnė nei 10°C. Tačiau tinkamas miegmaišis leidžia šiltai ir patogiai išsimiegoti, neskaitant drėgno oro ir silpno lietaus naktį. Pernakvoję pusryčiaujame ir panašiu keliu grįžtame į Varnius, tiesa grįžtant padarome vieną nukrypimą nuo pirminio maršruto ir užsukame į pažintinį taką per pelkę.

Silpnai lyjant žygiuojame taku, grožimės kraštovaizdžiu ir skaitome informacinius stendus su floros ir faunos aprašais, tiesa, ne visus paminėtus augalus pavyksta pastebėti, bet kaip suprantu fotografijoje užfiksuoju į LRK įrašytą beržą keružį, kurio šioje pelkėje matyti gausūs sąžalynai.

Taip žvalgydamiesi ir džiaugdamiesi gamta baigiame savo rudeninį žygį Varnių regioniniame parke ir grįžę į miestelio centrą pajudame namo. Peržiūrėjus lankytinų objektų bei pažintinių takų žemėlapį matyti, kad į Varnius galima grįžti ne kartą, nes čia dar tikrai yra ką pamatyti.

Susiję straipsniai ir nuorodos

Galerija

Straipsnis papildytas: sausio 4, 2018

Susiję straipsniai

Komentarai: 2

  1. Mindaugas parašė:

    Nuotraukoje liekninis beržas (Betula humilis), o tas grybas panašiausias į tikrinį blizgutį (Ganoderma lucidum). Bitinė sprigė buvo tradicinė darželių gėlė, o dabar pabėgo į natūralias buveines

  2. Varniai 2012 | Žygiai parašė:

    […] Daugiau informacijos Žygis Varnių regioniniame parke» […]

Komentarai