Pavasarinis žygis

Orui gerokai sušilus, sprogstant medžių pumpurams ir pasirodant pirmajai žalumai, nebe laikas savaitgalius leisti namie skaitant knygas apie vaistinius augalus ir jų vaistines savybes. Pats metas sukauptas žinias išbandyti, pažinti pavasario žiedus, pumpurus ir žolynus, stebėti kaip ir kur jie auga. Džiaugdamiesi tokiu geru oru išsiruošėme į dienos žygį Vilniaus apylinkėse.

Išsiruošę aplankyti miškų, 3 ežerų ir pelkės likome nenusivylę. Visą kelią sutinkami kadagių krūmai siūlė pasirinkti dar nenukritusių savo uogų. Pradedant nebaigusiomis nokti žaliomis, baigiant jau sudžiuvusiomis ir papilkėjusiomis. Jokie augalų žinynai nesiūlys kadagio uogų rinkti pavasarį, tačiau vedamas smalsumo prisirinkau saujelę.  Bus puikus prieskonis.  Tuo labiau pakramčius uogose išlikęs salstelėjęs skonis, o patrynus tarp pirštų sklinda kadagiui būdingas aromatas. Bent jau dalis šviežio prieskonio savybių tikrai dar likę.

Jei jau kadagio uogas pamatyti pastangų nereikia, viskas priešais akis, tai štai pataisai ne taip lengvai pastebimi, su kita miško paklotės žaluma susilieję, tačiau jei pasimatė vienas kerelis, žvalgykis daugiau, po vieną jie neauga. Visus pataisus (pas mus auga 6 rūšys) Lietuvoje draudžiama rinkti bet kokiais būdais, išskyrus jų varputes, jei jos vaistinei žaliavai. Pasigėrėjau šiais žalumynais ir žengiau toliau.

Šlapiame paežerės šlaite aptikau nemažą būrį šalpusnių, keliančių savo saulėtas galvas. Neskyniau, nenaudoju, be to pasak tyrimų šalpusnio lapai vaistinei žaliavai tinkamesni. Juose kaupiasi žymiai mažiau kenksmingos medžiagos, kurios organizmui žalą daro tik jei nesaikingai gersite jo preparatus.

Tiesa pačioje kelionės pradžioje teko pamatyti ir žydintį žalčialunkį. Visada norėjau jį pamatyti pavasarį – tiesiog žiedais apkibęs stiebelis . Šis nuodingas augalas baigęs žydėti stiebų viršūnėse užaugina lapus ir vasaros antroje pusėje pasipuošia raudonomis uogomis. Nuodingos visos augalo dalys, tačiau svarbiausia neatsargiai uogaujant neprisirinkti jo uogų.  Suvalgius jų gali dantys iškristi, liežuvis sutinti, o nurijus 10-15 ir mirti galima.

Priėjus nedidelę pelkę galvas kėlė ir jau brinkstančius pumpurus rodė gailiai. Gailyne kvapas ne toks aštrus kaip vasarą, tačiau ilgiau paklaidžiojus galvą gali sugauti. Po gailių krūmais, matyti pernykščių, paukščių neaptiktų ir uogautojų nesurinktų spanguolių. Susigundžiau nuskynęs paragauti, kaip ir tikėjausi – nieko labai baisaus, tiesiog stipri rūgštelė. Gaila dar ne laikas joms žiedus rodyti, kiek žinau turėtų būti labai gražūs.

Baigiant žygį teko aptikti ir apyrete Lietuvoje laikomą Skėtinę marenikę. Viso žygio metu teko pastebėti kelis pavienius augalus, tačiau čia einant prie pat kelio mačiau visą jų sąžalyną, dar matėsi nužydėję pernykščiai žiedynų stiebai. Tuo tarpu kituose jau brendo pumpurai. Tikiuosi dar kartą apsilankyti ir pamatyti jas žydinčias. (Nuotrauka daryta ne šio žygio metu)

Pelkėje šalia gailių žydėjo nepažįstamas augalas, esu pavasarį jį matęs ir pagriovių šlaituose, bet niekada neatpažinau turimuose žinynuose. Gal kas žinote kas jis toks?

Kupstinis švylys

Žygio galerija

Straipsnis papildytas: gruodžio 11, 2017

Susiję straipsniai

Komentarai