lot. Cypripedium calceolus L.
Kiti pavadinimai: Rusvuolė plačialapė.
Plačialapė klumpaitė - ryškiausia laukinė orchidėja Lietuvoje. Jos stambūs žiedai neleis sumaišyti šios rūšies su jokia kita agančia mūsų šalyje.
Lietuviškas pavadinimas siejamas su apatinės žiedo lūpos forma - panašios į kojos apavą, vyžą ar klumpę. Lotyniškas pavadinimas gali būtį verčiamas kaip Veneros batelis (calceolus - batelis, cyprydos - Veneros vardo sinonimas).
Kol augalai nežydi, lapai panašūs į baltašaknes ar skiautalūpius. Tačiau klumpaitės lapai išsiskiria dideliu plaukuotumu, dėl to yra šiurkštūs liečiant. Tuo tarpu skiatalūpių lapai labai nežymiai plaukuoti, o baltašaknių - pliki.[103]
Nyksta plečiantis miestams, kertant ir sausinant lapuočius miškus, įveisiant spygliuočius vietoje jų. Plačialapių klumpaičių populiacijas neigiamai įtakoja rekrecinė veikla, neapgalvotose vietose įrengtos stovyklavietės, augalų kasimas ir skynimas. Svarbūs savaiminiai dirvos kitimo procesai, dėl kurių nyksta tinkama šiems augalams dirvos sudėtis. Šakniastiebiais gali misti graužikai.
Tyrimų metu nustatyta, kad iš 50 augalų plantacijos, kasmet sunaikinant 1 augalą, tikimybė, kad populiacija sunyks po 100 metų - lygi 22%, o jei sunaikinami 2 augalai kasmet - net 60% [103].
Rūšis įrašyta į Berno konvencijos I priedą, Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II ir IV priedus, pagal Europos Komisijos reglamentą įtraukta į CITES A priedą.[103]
Augalas saugomas. Skinti, kasti ar kitaip nakinti - draudžiama.
Lietuvoje klumpaitė auga beveik visuose regionuose, tačiau beveik neaptinkama pietvakarių Lietuvoje ir pajūrio regione (žinoma tik viena radimvietė).
Dažniausiai aptinkama lapuočiuose ar mišriuose miškuose, pavėsingose miško aikštelėse, pamiškėse, šlaituose. Kartais sutinkamos ugdytuose eglynuose, tačiau ten, esant nepalankioms apšvietimo ir dirvos salygoms (sukeltoms nukritusių spyglių), skursta, ilgainiui sunyksta.
Daugiausia auga pavieniais augalais, Lietuvoje žinoma virš 50 populiacijų, yra fikuostas plotas kuriame priskaičiuojama žydint net 1000 augalų veinu metu. Didžiausioje žinomoje Lietuvos plačialapių klumpaičių populiacijoje suskaičiuota apie 3 000 augalų. Tai kartu ir viena didžiausių populiacijų Europoje.
Plačialapė klumpaitė plačiai paplitusi Europoje, vidurinio klimato Azijoje, Japonijoje.[102]
Nustatyta, kad plačialapėms klumpaitėms svarbu ne tik tinkamų grybų būvimas dirvožemyje, bet ir jo kalkingumas, ne per didelis augimvietės apšviestumas. Reikalinga, kad bent pusę dienos jos augtų šešėlyje, kitaip auga skurdžiai ar net visai sunyksta. Svarbus tinkamas augimvietės drėgnumas, dirva turi būti ne tik kalkinga, bet ir laidi drėgmei, neišdžiūstanti. Tokios salygos gali formuotis pelkių pakraščiuose.
Raunant, iškasant ar bandant kitaip perkelti augalus ir auginti kaip gėles, jie iš kart ar po kelių metų sunyksta, nes vešėjimui reikalingos ne tik tinkamos dirvožemio salygos, bet ir tinkamų grybų kaiminystė. Išeikvojus gyvybiškai svarbias medžiagas, persikėlusias su dirvožemiu, augalai vis vien galiausiai neišgyveną.
Plačialapė klumpaitė yra daugiametis 15–50 cm aukščio žolinis augalas. Subrendęs augalas ilgaamžis, nurodoma, kad yra augalų kuriems apie 100 metų.
Žiedai nektaro negamina. Pro lūpos viršuje esančią angą patenka apsigavę apdulkintojai, kurie augalą apdulkina besiblaškydami slidžiame lūpos viduje.
Dauguma žiedų natūraliais būdais lieka neapdulkinti (natūraliai apdulkinami 4-25% žiedų). Dirbtinai pernešus žiedadulkes gali būti apdulkinami visi žiedai. [102]
Nors sėklų kiekis didžiulis, beveik visos jos pražūva – apskaičiuota, kad iš maždaug 10 000 sėklų pradeda augti tik 6–25 nauji augalai. O tuomet jie ne visuomet sulaukia žydėjimo amžiaus, nes bent 4 metus sėkla tūno po žeme simbiozėje su grybais. Penktaisiais metais klumpaitė išaugina pirmąjį lapą, o tik sulaukus 11 ar net 17 metų, nuo sėklos nusileidimo ant žemės, pirmąjį kartą sužydi. [102]
Daug efektyviau plačialapės klumpaitės dauginasi vegetatyviniu būdu - šakniastiebiais. Ant jų išauga miegantys pumpurai iš kurių, esant tinkamoms salygoms, auga nauji augalai.
Žydi gegužę - birželį (V-VI) apie 3 savaites. Stiebo viršūnėje 1-3 žiedai. Apyžiedis iš penkių lapelių, kiekvienas jų rausvas (pasitaiko žalsvų) su gyslomis.
Apatinė žiedo dalis - “batelis” stambus, geltonas, 3 cm pločio ir 5,5 cm ilgio. Jo vidus slidus, lūpos gale skaidrūs “langeliai”.
Žiedadulkės tarpusavyje nelipnios, tačiau prikimba prie apdulkintojų.
Vaisiai (stambios, pilkai rudos sėklinės dėžutės) susidaro greitai nuvytus žiedams. Kiekvienoje dėžutėje subręsta apie 2 000 – 3 000 (6 000 - 17 000 [103])labai smulkių sėklų. Vėliau, dėžutėms suplyšus, lengvas sėklas išnešioja vėjas [102]
Lapai yra elipsiški arba pailgai kiaušiniški, siekiantys iki 17 cm ilgio ir 9 cm pločio. Jie paprastai būna 3–5 ant vieno stiebo. lapo viršūnė smaili, lakšto viršutinė pusė yra šviesiai žalia, apatinė – dar šviesesnė. Visas lakštas gyslotas. Lapų kraštai ir gyslos yra plaukuoti.
Peržiemoję augalai ima dygti gegužę (V), kartais nukenčia nuo vėlyvų šalnų.
Plačialapės klumpaitės stiebas stačias, 15–50 cm aukščio, plaukuotas, šiurkštus. Ant vieno stiebo išsidėsto 3–5 lapai, o viršutinėje dalyje formuojasi trumpas žiedynas. Stiebas išauga iš šliaužiantčio šakniastiebio, prie jo tvirtinasi belakšte makštimi. Viename kupste gali būti iki 60 stiebų [102].
Šakniastiebiai šliaužiantys ir nariuoti. Apaugę žvyniškais lapeliais, gausiai apaugęs smulkiomis šaknimis.
