Gegužraibiniai

Lietuvoje natūraliai aptinkamos 37–40 gegužraibinių (orchidėjų, Orchidaceae) rūšys, tačiau jų skaičius gali didėti, nes kai kurios rūšys jau aptiktos visai šalia valstybės sienų.

25 Lietuvos orchidėjų rūšys yra įtrauktos į 2021 m. Raudonąją knygą kaip nykstančios arba pažeidžiamos. Didžiausią grėsmę joms kelia pelkių sausinimas, pievų apleidimas ir apaugimas medžiais, intensyvus žemės ūkis, miškų tankėjimas bei buveinių fragmentacija, dėl kurios nyksta gyvybiškai svarbios, šviesos ir drėgmės reikalaujančios augavietės.

Daugelis gegužraibinių apdulkintojus vilioja apgaulės būdu - imituoja nektaro turinčių augalų spalvą, skleidžia vabzdžius priviliojančius kvapus arba jų žiedų išvaizda panaši į vabzdį.

Gegužraibinius nuo kitų augalų išskiria 3 svarbiausi bruožai ^[103]:

• Kuokeliai išsidėstę taip, kad apdulkintojai juos gali pasiekti tik iš vienos pusės
• Piestelių liemenėliai iš dalies ar visai suaugę su kuokelių koteliais (sąauga vadinama stulpeliu)
• Subrandina labai didelius kiekius itin smulkių ir lengvų sėklų

Gegužraibinio augalo žiedą sudaro išoriniai (taurėlapiai) ir vidiniai (vainiklapiai) apyžiedžio lapeliai. Dažniausiai apatinis vainiklapis būna išskirtinis ir vadinamas lūpa.

Daugelis Lietuvos orchidėjų rūšių yra labai specializuotos ir priklausomos nuo mikorizės – simbiozinio ryšio su tam tikrais grybais, kurie aprūpina daigus maisto medžiagomis pirmuosius gyvenimo metus. Orchidėjų sėklos itin smulkios, augalai subrandina labai daug sėklų (nuo šimtų tūkstančių iki dešimčių milijonų), tačiau jos neturi maisto atsargų, todėl daigumas priklauso nuo grybų hifų buvimo tinkamoje vietoje. Dygimo ir brendimo procesai gali trukti 10 ar daugiau metų, o žydėjimo sulaukia tik 9–25% sudygusių individų.

Lietuvos orchidėjoms būdingas vadinamasis „pramečiavimas“ – reiškinys, kai tam tikrais metais antžeminiai ūgliai išvis neiškyla arba jų būna gerokai mažiau nei įprastai. Dėl to orchidėjų populiacijų gausa skirtingais metais gali atrodyti klaidinančiai maža, nors požeminiai gumbai ar šakniastiebiai išlieka gyvybingi. Todėl vienerių metų stebėjimas paprastai nepakankamas realiai populiacijos būklei nustatyti. Patikimam monitoringui būtina kelių iš eilės vegetacijos sezonų stebėsena, registruojant tiek žydinčius, tiek nežydinčius individus ir vertinant buveinių būklės pokyčius.

Orchidėjų taksonomija Lietuvoje sudėtinga dėl natūralaus hibridizavimosi ir didelio morfologinio plastiškumo skirtingose buveinėse. Kai kurios rūšys (pvz., raudonoji gegūnė, musinis ofris) pasižymi ryškiu kintamumu, todėl rūšies identifikavimui kartais reikia vertinti dešimtis požymių. Nepaisant šių iššūkių, Lietuva išlieka svarbia europinių orchidėjų arealo dalimi, o tikslus rūšių nustatymas ir naujų augaviečių registravimas yra būtinas jų apsaugai ir ilgalaikiam išlikimui.