Žibuoklė, triskiautė (lot. Hepatica nobilis Mill.)

Žydinčios žibutės visiems skelbia apie atėjusį pavasarį. Tik sušilus orams, nutirpus sniegui, kol dar miškuose nesužaliavo medžiai ir krūmai ant žemės ima mėlynuoti žibuoklių kupsteliai. Jas sutiksime lapuočiame arba mišriame miške ar parke, dažnai saulės atokaitoje ar prie rečiau augančios miško proskynos.

Žibuoklė nuodinga, tačiau jos antžeminė dalis naudota liaudies medicinoje gydymo tikslais.

Skiringą žibuoklių žiedų spalvą lemia polimorfizmas. Jokių aiškių tyrimų, kurie pagrįstų žiedų spalvos priklausomybę nuo augimo aplinkos ar sąlygų nėra. 

Įdomūs faktai

• Nors Lietuvoje auga tik viena žibuoklių rūšis, skirtingose vietose aptinkami įvairius atspalvius turintys žibuoklių žiedai. Be dažniausių mėlynų žiedų pasitaiko alyvinių bei baltų.
• Pasitaiko ne tik skirtingų spalvų bet ir įvairaus ilgio žiedlapius turinčių žibuoklių.
• Įdomu ir tai, kad žibuoklių sėklas išnešioja skruzdėlės.

Asmeniniai pastebėjimai

Pirmoji žibutė

2016.02.24 Šiandien jau fotografavau pirmąją žibutę. Deja radau tik vieną, nors ir ji buvo tik pradedanti skleisti žiedlapius. Nieko keisto, nes naktį dar šąla iki -4.

Žibuoklė dar nenori žydėti

2017.03.19 Pirmą kart šiemet dairausi žibuoklių, tačiau Nevėžio pakrantėse jos dar nenori skleistis. Matyt dar per daug šalta.

Susiję straipsniai

• Žibutės. Visiems žinomos, vis dar paslaptingos.

Moksliniai straipsniai

• Genetic structure of Hepatica nobilis var. japonica, focusing on within population flower color polymorphism, Shinichiro Kameoka, Hitoshi Sakio, Harue Abe, Hajime Ikeda & Hiroaki Setoguchi [nuoroda]

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
• [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1