Valerijonas, vaistinis (lot. Valeriana officinalis L.)

Valerijoną sutiksime augantį šlapioje, šaltiniuotoje pievoje, prie vandens telkinio ar miško griovio.

Pirmiausia dėmesį turėtų patraukti šviesiai rausvas arba baltas žiedynas. Tačiau neapsigaukite, specifinio, valerijonui būdingo kvapo turi tik augalo šakniastiebiai. Būtent jie raunami arba kasami ir ruošiami naudoti gydomaisiais tikslais. Valerijono šakniastiebiuose esančios medžiagos veikia raminančiai, atpalaiduojančiai, dažnai naudojamos kai kamuoja nerimas, nemiga, isterija.

Morfologinis aprašymas

Vaistinis valerijonas – daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 1,5-2 m aukščio.

Šaknis sudaro vienas stambus, 2-4 cm ilgio šakniastiebis su daug smulkesnių šaknelių, kurios užauga iki 10-25 cm ilgio.

Stiebas išsivysto antraisiais augimo metais, jis kartais siekia 2 m aukštį, tačiau dažniau apie 1,5 m. Stiebo požymiai varijuoja, kartais jis lygus arba vagotas, gali būti pasidengęs trumpais plaukeliais. Augalui peržydėjus ir subrandinus vaisius stiebas sunyksta.

Lapai pirmaisiais metais išauga skrotele, stiebas nesiformuoja. Lapų požymiai varijuoja, dažniausia stiebo viduriniai ir viršutiniai lapai ne poromis plunksniškai karpyti. Lapai prie pamato gali būti lygūs arba karpyti.

Žiedai dažniausia rausvi arba balti, išsidėstę skėtiškuose žiedynuose stiebo viršūnėje. Dvilyčiai, kvapnūs, lankomi įvairių vabzdžių. Piestelė viena, kuokeliai 3.

Vaisius – smulki, pailgai kiaušiniška, šiek tiek suplota, rudos spalvos sėkla su mažu skristuku. Vidutiniškai 3-4,5 mm ilgio, 1-1,5 mm pločio, 0,4-0,8 mm storio. Nesubrendusios sėklos žalsvai gelsvos spalvos.

Valerijono morfologiniai požymiai labai skiriasi priklausomai nuo augimo sąlygų. Pasitaiko įvairaus aukščio, žiedų spalvų ir formų augalų. Jie subrandina skirtingo dydžio sėklas, gali šiek tiek skirtis ir šaknų morfologija.

Kontraindikacijos

Valerijono preparatų nevartoti, kai sulėtėję organizmo procesai: sumažėjusi skydliaukės funkcija, raumenų tonusas, arterinis kraujospūdis.

Vaistinės savybės

Valerijono šakniastiebiuose kaupiasi eterinis aliejus, kuris pasižymi raminančiomis savybėmis. Todėl valerijono preparatai tinka esant nemigai, migrenai, isterijai, mažina stresą.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai rudenį ar pavasarį kasami valerijonų šakniastiebiai. Iškasti šakniastiebiai nuvalomi nuo žemių, apiplaunami vandeniu ir lengvai apdžiovinami. Vėliau baigiami džiovinti sausoje gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje iki 35 oC temperatūroje. Sudžiuvus lieka 1/4 – 1/3 žaliavos dalis. Antrametės valerijonų šaknys didesnės.

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

Šakniastiebiuose:

  • eterinis aliejus
    • izovalerijono rūgštis
    • seskviterpenas
    • seskviterpeno spiritas
    • skruzdžių rūgštis
    • acto rūgštis
    • sviesto rūgštis
  • alkaloidai
    • valerinas
    • chatininas
  • gliukozidai
    • valerinas
  • raugai

Paplitimas Lietuvoje

Vaistinis valerijonas šlapiamėgis augalas, tad jį dažniausiai sutiksime vandens telkinių pakrantėse, drėgnuose miškuose ar šaltiniuotose pievose. Lietuvoje aptinkama vienintelė savaiminė valerijonų rūšis – Vaistinis valerijonas. Dažniau auginama dar keletas valerijonų rūšių, įvairios veislės.

Kiti naudojimo būdai

Valerijono preparatai naudojami ir veterinarijoje. Augalas medingas, ilgai žydintis.

Ligos ir kenkėjai

Ligos:

  • valerijonų rūdelė
  • tikroji miltligė
  • netikroji miltligė

Įdomūs faktai

  • Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio valere, kuris reiškia „būti sveikam“.
  • Literatūros šaltiniuose teigiama, kad valerijonas naudotas jau I mūsų eros amžiuje.
  • Valerijono šaknis labai mėgsta naminės katės, nepalikite jų džiūti neapsaugotoje vietoje, nes galite neberasti.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas:

  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
  • [101] S. Dagytė, A. Morkūnas. „Vaistinis valerijonas“. Vilnius: 1975
Straipsnis papildytas: sausio 30, 2018

Susiję straipsniai

Komentarai: 2

  1. vilim parašė:

    sveiki labai megstu paskaityti apie zoleles aciu

  2. Irena parašė:

    Pritariu, geras puslapis, tik iki pilno išbaigtumo trūksta, pačios žolių naudojimo receptūros, kokie kiekiai, kaip, kada, nes parašyta, kada ir kaip rinkti, o kaip naudoti ne.

Komentarai