Žiedai smulkūs. Vainiklapiai balti, lygiakraščiai. Dulkinės geltonos spalvos. Gausiausiai žydi gegužę – birželį, tačiau pirmieji pražysta balandžio pabaigoje, o žydinčių augalų pasitaiko iki pat rudens pabaigos.
Kontraindikacijos
Didesni kiekiai dirvinės čiužutės preparatų gali sumažinti leukocitų kiekį kraujyje. Tuomet gali kilti pykinimas, svaigti galva.
Naudojimas liaudies medicinoje
Dirvinės čiužutės preparatai pasižymi organizmą valančiomis, prakaitavimą skatinančiomis, uždegimą slopinančiomis savybėmis. Liaudyje jos naudotos esant akių, kepenų, prostatos ligoms, po gimdymo kylantiems skausmams malšinti. Dirvinės čiužutės preparatuose yra junginių veiksmingai stabdančių stafilokokų ir streptokokų dauginimasį.
Rinkimas ir laikymas
Dirvinės čiužutės žolė renkama augalui žydint. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu. Sėklos renkamos kai ankštarėlės pagelsta. Tuomet nupjauti augalai rišami kūleliais, aprišami marle ar kita medžiaga, kad neišbyrėtų sėklos. Augalams baigus džiūti, o sėkloms bręsti – sėklos kuliamos, tuomet išvalomos ir laikomos sandariuose induose.
Paplitimas
Lietuvoje dirvinė čiužutė labai dažna. Mėgsta molingą dirva, dažniausiai aptinkama pakelėse, dirvonuose, šiukšlynuose, daržuose, šlaituose. Dažna piktžolė. Be dirvinės čiužutės Lietuvoje aptinkama: Šlaitinė čiužutė (Thlaspi perfoliatum L.)
Kiti naudojimo būdai
Jauni čiužučių lapai, nedideliais kiekiais, gali būti naudojami salotoms. Juose iki 54% baltymų. Augalai pradėjus žydėti tampa kartūs. Sėklos naudojamos kaip prieskoniai. Seniau itin populiarūs rūkytų mėsos gaminių gardinimui.
Kiti faktai
Galvijai suėdę didelį kiekį dirvinės čiužutės gali apsinuodyti. Minima, kad čiužučių sėklų išspaudų priėdę galvijai duoda česnako kvapą turintį pieną. Sėklose iki 20-35% (iki 60%) aliejų.
