Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje.
Šią žolę vadiname įvairiausiais vardais, vieni ją giria, kiti keikia, kai kuriems tai skaniausias augalas ir maistas, o kitiems didžiausias daržo priešas. Dėl ko sutinka daugelis – jų galima aptikti beveik visur, kiaulpienėms nelabais svarbus dirvožemis, saulės atokaita ar medžio pavėsis.
Puikiai auga ir stiebiasi šalia kitų augalų pievoje arba būna nedidelės ir prisiglaudė prie žemės augdamos ant takų ir šalia jų.
Anksčiau buvo įdomios tik kaip liaudies medicinos objektas, šiuo metu kiaulpienės gauna vis daugiau dėmesio iš žaliavalgių, kurie jaunus lapelius ir žiedus melai maišo į kokteilius ar tiesiog valgo kartu su kitais žoliniais augalais.
Kontraindikacijos
Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimui.
Naudojimas liaudies medicinoje
Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą, aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų veiklos sutrikimams. Liaudis kiaulpienių preparatus naudojo parazitinėms žarnyno kirmėlėms varyti.
Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys.
Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Skirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.
Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.
Rinkimas ir laikymas
Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.
Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40–50°C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.
Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios.
Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, naudojami švieži. Jie gali būti renkami ir naudojami visą augalo vešėjimo laiką, tačiau geriausi pavasarį.
Paplitimas
Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.
Auginimas
Kiaulpienės kartais specialiai auginamos vaistinei žaliavai ruošti. Sėjama rudenį. Gerai auga humusingoje, azoto prisotintoje dirvoje. Pasėjus sėklos sudygsta per 10-14 dienų. Paauginus, augala išretinami paliekant daigus augti kas 30 cm. Vaistinei žaliavai skirtiems augalams neleidžiama sužydėti - išskabomi žiedynai.
Antraisiais metais rudenį, apnykus kiaulpienių lapams, šaknys kasamos, plaunamos - ruošiama vaistinė žaliava.
Kiti naudojimo būdai
- Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.
- Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.
- Iš kiaulpienių žiedų gaminamas kiaulpienių medus.
- Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas.
- Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei, ir paukštienai pagardinti.
Veikliosios medžiagos
Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.
Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.
Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama karotino, vitaminų C bei B2, triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.
Nektaringumas
- Augalas vidutiniškai nektaringas, iš 1 ha bitės gali surinkti 20-50 kg nektaro.[fr1]
Kiti faktai
- Žiedus lanko bitės, surenka nemažai žiedadulkių bei nektaro.
- Lapus noriai ėda gimuliai, lesa paukščiai.
- Laikoma, kad visos Lietuvoje savaime augančios kiaulpienės pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis ir yra tinkamos vaistinei žaliavai ruošti. Nors jų skirstymas ir atpažinimas yra sudėtingas.
Asmeniniai pastebėjimai
2011 05 12 Ką tik pražydę kiaulpienių žiedai saldūs, ir visiškai neturi lapams ir šaknims būdingo kartumo. Saldumą suteikia saulėtą diena išskiriamas nektaras. Valgant žiedą burnoje jaučiasi jame buvusios žiedadulkės.
2011 04 23 Jaunų kiaulpienių lapų skonis primena salotas tik šiek tiek aitresnis. Sumaišius su paprastomis salotomis pagerina jų skonį.
