Stumbražolė, kvapioji (lot. Hierochloe odorata (L.) P.Beauv.)

Sinonimai

Lietuvių liaudis kvapiąją stumbražolę taip pat vadino: daugvarpė, dvylė, želvenė.

Kontraindikacijos

Stumbražolių veikliosios medžiagos nepakankamai ištirtos. Nurodoma, kad naudojant stumbražolės preparatus ilgesnį laiką gali pasireikšti šalutinis poveikis, kuris panašus į apsinuodijimo simptomus: skauda galvą, pykiną, gali pasireikšti vėmimas.

Vaistinės savybės

Kvapiosios stumbražolės preparatai gydomaisiais tikslais naudojami gana retai, tačiau nurodoma, kad jie pasižymi apetitą gerinančiomis, žarnyno dujų kaupimąsi slopinančiomis, virškinimą pagerinančiomis savybėmis.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai pjaunama stumbražolių žolė. Tai daroma du kartus metuose: pirmą kartą vasarą – liepos pradžioje, antrą kartą rudenį – rugsėjo mėnesį. Surinkta žolė paskleidžiama plonu sluoksniu gerai vėdinamoje vietoje, arba džiovinama džiovykloje įšilusioje iki 40 laipsnių. Tinkamai išdžiovinta žolė pakuojama į popierinius maišus, laikoma sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Tinka naudoti iki 2 metų.

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

Žolėje:

  • kumarinai
  • mineralinės medžiagos
  • vitaminas C
  • rūgštys
    • ferulo
    • kumaro
    • melilioto
  • eterinis aliejus

Naudojimas maistui

Kvapioji stumbražolė – aromatingas augalas, tad ji naudojama gaiviesiems ir alkoholiniams gėrimams aromatizuoti. Kartais naudojama kaip prieskonis žuvies patiekalams pagardinti.

Paplitimas

Lietuvoje kvapioji stumbražolė paplitusi savaime. Aptinkama prie vandens telkinių, retuose pušynuose.

Augalas rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje apyretis. Šiaurinėje dalyje neauga.

Kiti faktai

  • Lietuvoje kvapiosios stumbražolės įtrauktos į „Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą“.
  • Tinkamai parinkus augimvietę ir dirvožemį gali būti auginamos vaistinei žaliavai ruošti.

Naudotos literatūros sąrašas

  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
Straipsnis papildytas: vasario 6, 2018

Susiję straipsniai

Komentarai