Šilagėlė, pievinė (lot. Pulsatilla pratensis Mill.)

Sinonimai

Lietuvių liaudis pievinę šilagėlę taip pat vadino: gaurutė, kankalija, lentenė, šilo lelija, lankinė vėlungė.

Kontraindikacijos

Pievinių šilagėlių preparatų nerekomenduojama naudoti nėščioms moterims. Iš šilagėlių paruošti vaistiniai preparatai pasižymi stipriu poveikiu, dėl to prieš naudojimą patariama pasikonsultuoti su gydytoju.

Vaistinės savybės

Pievinės šilagėlės preparatai pasižymi skausmą malšinančiu, raminamuoju, spazmus slopinančiu, šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiais. Dėl to naudojamas sergant inkstų ligomis, menopauzės metu, ilgai trunkant mėnesinėms.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai naudojama tik šviežia antžeminė pievinių šilagėlių augalo dalis. Sudžiovinus ar ilgesnį laiką palaikius nupjautą vaistinę žaliavą, veikliosios medžiagos suskyla, ir ji tampa nebenaudinga.

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

  • raugai
  • eteriniai aliejai (anemolis)
  • antocianinai
  • askorbo rūgštis
  • mineralinės medžiagos
  • gleivės
  • sacharidai
  • saponinai

Paplitimas

Lietuvoje auga natūraliai. Aptinkama brandžiuose pušynuose, dalinai pavėsingose vietos. Dažnai aptiksime ant šlaitų.

Kiti faktai

  •  Augalas dekoratyvus, dėl to kartais nepagalvojus skinamas ir dėl to nyksta. Populiacijos mažėjimą lemia ir brandžių pušynų naikinimas.

Asmeniniai pastebėjimai

  • Pievinės šilagėlės piestelės dažniausiai ilgesnės už žiedlapius

    Pievinę šilagėlę galima pastebėti panašiose augimvietėse kaip ir kitas šilagėles – seni pušynai, pušynų šlaitai prie vandens telkinių. Nuo kitų dviejų Lietuvoje aptinkamų šilagėlių rūšių, labiausiai skiriasi trumpais žiedlapiais, dažniausiai jie trumpesni už piesteles, kurios kyšo iš žiedo.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
Straipsnis papildytas: 11 gruodžio, 2017

Susiję straipsniai

Komentarai