Šermukšnis, paprastasis (lot. Sorbus aucuparia L.)

Nokstančių šermukšnio uogų kekę pamatysime miestuose, šalia sodybų ar miške. Šis augalas nereiklus dirvai, atsparus šalnoms bei oro taršai. Geriausiai dera augdamas šviesesnėse vietose.

Jau senovėje šermukšnio preparatai buvo naudojami medicinos tikslais, žmonės tikėjo, kad šis augalas saugojo namus bei šeimininko turtą nuo blogo linkinčių mitinių būtybių

Liaudis gydymo tikslais naudojo šermukšnio žievę, lapus, žiedus bei vaisius. Lapų bei žievės nuoviru plovė žaizdas, laisvino vidurius, vaisių arbatą gėrė esant prastam virškinimui, kai trūko vitaminų.

Net ir dabar vaistinėse galima įsigyti vitaminingų mišinių į kurių sudėtį įeina šermukšnio vaisiai.

Kontraindikacijos

  • Suvartojus didelį kiekį uogų gali pykinti.
  • Šermukšnių uogų nenaudoti, jei padidėjęs skrandžio rūgštingumas, esama skrandžio opų, viduriuojama.
  • Neprinokusių uogų kauliukuose yra ciano rūgšties, kurios didesni kiekiai yra kenksmingi (mirtini) organizmui.

Vaistinės savybės

Liaudies medicina gydymo tikslais naudoja šermukšnių žievę, žiedus, pumpurus, uogas bei lapus.

Jauno šermukšnio lapuose, žieduose bei žievėje nemažai fitoncidinių medžiagų, dėl to šių augalo dalių preparatai tinka žaizdoms, akims praplauti ar gerklei praskalauti.

Žievės preparatai naikina bakterijas, ten esančios tanidinės medžiagos padeda esant alerginės ar nervinės kilmės viduriavimui.

pumpurų paruošti preparatai naikina vabzdžius bei graužikus, o žieduose esantys salicilo junginiai skatina prakaitavimą bei malšina sąnarių skausmus.

Šermukšnio vaisiuose nemažai vitaminų, dėl to jį galima naudoti hipovitaminozei gydyti (patariama šermukšnių vaisius maišyti su erškėčio vaisiais, iš šio mišinio ruošti arbatą). Šviežiuose vaisiuose esančios medžiagos staigiai laisvina vidurius, tačiau termiškai apdorotos arba paveiktos šalnų šią savybę praranda. Vaisių nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, padeda esant šlapimo sistemos organų, tulžies pūslės uždegimams. Šermukšnio vaisiuose kaupiasi pektinai, kurie neleidžia žarnyne kauptis dujoms, taip pat suriša į organizmą patekusias nuodingąsias medžiagas ir neleidžia joms patekt į kraują. Švieži ar džiovinti vaisiai kramtomi sergant parodontoze (sukramtytus išspjauti, nepadauginti). Uogų sultys gali būti geriamos esant sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui. Sutrinti šermukšnių vaisiai naudojami veido raukšles lyginančioms kaukėms.

Šermukšnio sėklose yra ciano rūgšties, kuri labai mažais kiekiais gerina virškinimą, gydo onkologinius susirgimus, teigiamai veikia kvėpavimo sistemą. Didesni šios medžiagos kiekiai labai kenkia žmogaus organizmui.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

Priklausomai nuo to kokiam tikslui bus naudojamos, uogos renkamos žalios arba galutinai prinokę. Prinokusios uogos atskirtos nuo kotelių, pirmiausia gali būti apvytintos ir vėliau džiovinamos ne aukštesnėje nei 6o laipsnių temperatūroje. Jei surinktos uogos nelabai švarios, dulkėtos, jas galima nuplauti valgomosios sodos tirpalu (litrui šilto vandens 1 valg. š. sodos), nuplovus skalauti švariu vandeniu.

Tinkamai surinktos ir išdžiovintos šermukšnių uogos tamsiai raudonos arba oranžinės, labai raukšlėtos, suspaudus tarp pirštų netepa. Yra silpno savito kvapo, karčiai rūgštaus skonio. Taip laikymui paruoštos uogos tinka naudoti dvejus metus.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje aptinkama lapuočiuose ir spygliuočiuose miškuose. Gana dažnas. Auga pakelėse, prie kirtimų. Auginamas prie namų kaip dekoratyvus augalas arba kaip vitaminingų uogų šaltinis. Išvestos veislės kurių medžiai derlingesni, uogos didesnes (iki 1,5 cm skersmens) ir mažiau karčios.

Naudojimas buityje

Džiovinti, skrudinti šermukšnių vaisiai naudojami kaip arbatos pakaitalas. Iš prinokusių vaisių išspaustų sulčių gaminamas vynas, trauktinės, nealkoholiniai gėrimai, gali būti verdama uogienė ar marmeladas. Šermukšniai tinka gaminti actui bei girai.

Iš kietos šermukšnio medienos gali būti gaminami indai, kotai, rankenos, smulkūs dailės dirbiniai. Mediena sunkiai skyla.

Šermukšnio žievė bei lapai naudojami medžiagai dažyti. Žievė dažo rausvai, rudai, juodai arba žaliai, lapai – rudai. Keista, bet apie dažomąsias savybes visuose šaltiniuose teigiama skirtingai.

Šermukšnis etnografijoje

Lietuviai šermukšnį laikė magiškų galių turinčiu medžiu. Iš šermukšnių pagaminti drožiniai, lazdos buvo laikomos, namuose, tvartuose. Šakomis apkaišomi vartai ir durys. Tikėta, kad šermukšnis apsaugos nuo nelaimių bei kai kurių mitologinių būtybių, kurios kėsinasi pakenkti šeimininkams ar jų turtui. Pasakojama, kad šermukšniai apsaugo nuo raganų, mat jos negali praeiti kol nesuskaičiuos šermukšnio lapų, kai kur minima, kad jos tiesiog nemėgsta šermukšnių kvapo (čia matyt kalbama apie šermukšnio žiedus, nes jie aitraus kvapo).

Prietarai

Jei šermukšnių daug – bulvių bus mažai.

Medingumas

Šermukšnis bitėms naudingas augalas, iš 1 ha šermukšnyno bitės prirenka apie 30-40 kg nektaro, taip pat neša žiedadulkes bičių duonai.

Kiti susiję faktai

Šermukšnio uogas lesa kurtiniai, strazdai, svirbeliai, devynbalsės. Šakeles ir žievę mėgsta miško žvėrys.

Itin didelį svirbelių pomėgį lesti šermukšnius mini ir T. Ivanauskas savo atsiminimų knygoje. Pabrėžia, kad šie paukščiai aptikę šermukšnių uogas, medžio neapleidžia kol nenulesa visų uogų, o juos nubaidyti iš šermukšnio sunku net su šautuvu. Autorius mini, kad būtent šermukšnio uogų kekės naudojamos kaip masalas šiems paukščiams gaudyti kilpomis.

Tikėtina, kad dėl šios paukščius itin traukiančios savybės ši augalo rūšis pavadinta aucuparia (vilioti paukščius).

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [12] Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996. ISBN 9986-509-24-6
  • [9] Ivanauskas Tadas. “Gamtininko užrašai”  Vilnius: Mokslas, 1982.
  • [15] Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991. ISBN 5-89942-087-1
  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [23] Šimkūnaitė Eugenija. “Sveiko gyvenimo receptai” Vilnius: Žuvėdra, 2007. ISBN 978-9955-669-22-7
  • [17] Kriščiūnas Jonas. “Bitininkystė” Vilnius: valstybinė “Vaizdo” sp., 1961.
  • [7] Gudžinskas Zigmantas, Balvočiūtė Jadvyga. “Lietuvos vaistiniai augalai: pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui” Kaunas: Šviesa, 2008. ISBN 5-430-04643-4.
  • [13] Jermakovas B. “Vitamininiai augalai mėgėjo sode” Vilnius: Mokslas, 1985.
  • [8] Gudžinskas Zigmantas. “Kur uogauti Lietuvoje” Kaunas: Šviesa, 2008. ISBN 978-5-430-05318-8.
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
Straipsnis papildytas: 17 sausio, 2018

Susiję straipsniai

Komentarai