lot. Picea abies (L.) H.Karst.
Kiti pavadinimai: karlauka.
Eglę pažintume daugelis, bet patikėti tuo, kad Lietuvoje natūraliai auga tik viena jos rūšis – nelengva. Juk miške jos visos atrodo tokios skirtingos. Vienos aukštos ir vešlios, tuo tarpu kitos nedidelės ir retu vainiku, o šakos išsidėstę įvairiausiai. Kaip ten bebūtų, eglėmis ir jų žaluma galime džiaugtis visus metus. O kalendoriniams metams artėjant į pabaigą šis medis tampa tikru viduržiemio simboliu.
Šis visžalis medis visokeriopai naudingas. Eglės mediena naudinga statybai, iš jos liaudies medicina gamina vaistinguosius preparatus.
Liaudies medicinoje naudojami eglių spygliai, sakai, bei pumpurai. Jaunų šakelių bei spyglių nuoviras padės palengvinti atsikosėjimą Tai malonaus skonio arbata su lengvu sakų prieskoniu. Visos augalo dalys pasižymi anti bakterinėmis silpnai skausmą malšinančiomis savybėmis. Iš sakų ruošiamos priemonės pūliniams, votims gydyti.
Ilgesniam laikymui dažniausiai renkami eglių spygliai, kurie tiesiog nubarstomi nuo eglišakių kirtavietėse žiemą. Jaunos šakų viršūnėlės skinamos pavasarį, o pumpurai – vasarą. Nuo jaunų nukirstų eglių lupama žievė.
Žinoma, kad eglynai sudaro apie 20% Lietuvos medynų. Aptinkama ir gana brandžių medžių, kurių kamieno skersmuo viršija 1 m.
Iš eglių sakų gaminamas terpentinas, mediena plačiai naudojama statyboje. Iš rinktinės eglės medienos gaminami muzikos instrumentai.
Kulinarijoje naudojami spygliai, jaunos eglių viršūnės, pumpurai ir žievės apatinė dalis. Kaip prieskonis dažniausiai naudojamas mėsos patiekalams pagardinti. Žievės apatinė dalis naudojama padažams kaip tirštiklis.
Kankorėžiai naudojami audiniams dažyti šviesiai ruda spalva.
Subrendę kankorėžiai dekoratyvūs, naudojami įvairioms kompozicijoms, namų papuošimui.
Eglė dažnai minima liaudies pasakose, dainose. Tamsiuose eglynuose gyvena įvairios mitologinės miško būtybės, raganos.
Kankorėžių spalvą
Sėklinius žvynelius
Spyglių spalvą
Svyruoklines formas
Ekologines formas
Paprastoji eglė – 30-50 m. aukščio medis. Laja kūgiška. Jei medis auga atviroje vietoje, šakos siekia žemę.
Augimas ir branda.
Eglės sulaukusios 80-100 metų amžiaus laikomos tinkamos kirtimui. Vidutiniškai gyvena 250-300 metų. Kai kurios išgyvena iki 400-500 metų. Derėti pradeda sulaukusios 20-30 metų. Geras derlius kartojasi kas 3-4 metai.
Jauni medeliai apšąla nuo pavasarinių šalnų. Didelės šalnos kenkia ir brandiems medžiams.
Vyriškieji kankorėžiai geltoni, žydėdami būna cilindriškos formos, iš apačios apgaubti šviesiai žaliais žvyneliais.
Moteriškieji kankorėžiai tamsiai raudonos arba žalios spalvos, cilindriškos formos. Žydi gegužės mėn.
Kankorėžiams subrendus jie 10-16 cm ilgio, 3-4 cm skersmens. Nokdami būna žalios ar tamsiai purpurinės spalvos. Prinokę paruduoja. Prinoksta spalio mėn. Sėklas barsto sausio mėnesį.
Sėklos kiaušiniškos formos, nusmailėjančiu galu, 4-5 mm ilgio, su 12-15 mm ilgio, šviesiai rudu sparneliu. 1000 sveria 5-8 g. , jų daigumas – 70-80%, daigios išlieka iki 5 metų.
Spygliai 10-25 mm ilgio. Augantys pavėsyje – suploti, tuo tarpu augantys atokaitoje – keturbriauniai.
Šaknų sistema dažniausiai paviršinė. Palankiomis augimo sąlygomis vystosi ir liemeninė šaknis.
