Juodgrūdė – vienmetis augalas, Lietuvoje dažniausiai auginamas kaip prieskoninis ar vaistinis, rečiau – dekoratyvinis. Sėjamoji juodgrūdė pasižymi subtiliais žiedais ir įvairiapusiu panaudojimu tiek kulinarijoje, tiek liaudies medicinoje.
Kontraindikacijos
Šalutinis poveikis, vartojant juodgrūdes, nenustatytas.
Naudojimas liaudies medicinoje
Juodgrūdžių sėklose aptinkamos veikliosios medžiagos, pasižyminčios pilvo pūtimą slopinančiomis savybėmis, skatinančios pieno išsiskyrimą (laktaciją), šlapimo bei tulžies išsiskyrimą. Liaudies medicinoje sėklų preparatai naudoti išoriškai pūlingoms žaizdoms gydyti.
Rinkimas ir laikymas
Vaistinei žaliavai renkamos sunokusios juodgrūdžių sėklos. Rugsėjo–spalio mėnesiais nupjaunamas visas augalas, kuris išdžiovinamas gerai vėdinamoje vietoje, paskleistos plonu sluoksniu. Nubyrėjus ar nukulus sėklas, jos dar kiek padžiovinamos, o tada supilamos į sandarius maišus. Tinka naudoti iki 2 metų. Laikymo metu svarbu apsaugoti nuo graužikų.
Paplitimas
Lietuvoje natūraliai juodgrūdės neauga (išskyrus labai retą dirvinę juodgrūdę), tačiau kelios rūšys, tarp jų sėjamoji ir darželinė juodgrūdės, dažnai auginamos kaip dekoratyviniai, prieskoniniai ar aromatiniai augalai.
Kiti naudojimo būdai
Juodgrūdžių sėklos naudojamos įvairių kepinių, ypač mielinių, gardinimui bei apibarstymui. Kai kuriose tradicijose jų būtinai dedama į naminę kvietinių miltų duoną ar pyragus. Taip pat tinka kaip prieskonis raugiant bei marinuojant, apibarstyti salotoms, ruošti grūstų sėklų pabarstus ir naudoti kartu su įvairiais patiekalais.
Veikliosios medžiagos
Karvakrolis, karvonas, limonenas, timochinonas, p-cimenas, nigelonas, nigeliminas, aliejai