Mėta, miškinė (lot. Mentha longifolia (L.) L.)

Kontraindikacijos

Pasitaiko asmenų alergiškų mėtų genties augalams.

Vaistinės savybės

Miškinės mėtos preparatai pasižymi raminančiu, virškinimą gerinančiu, priešgrybeliniu, spazmus slopinančiu poveikiais.

Tai vienas iš augalų, kurių arbatą galima gerti dažnai, nesulaukiat pašalinio poveikio.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai pjaunama mėtų žolė. Ji renkama augalams pradėjus žydėti. Surinkta žaliava paskleidžiama plonu sluoksniu gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje kuri šildoma daugiausia iki 35 laipsnių temperatūros. Mėtoms sudžiuvus, atskiriami lapeliai. Jie laikomi popieriniuose maišeliuose. Tinkamai paruoštą miškinių mėtų vaistinę žaliavą galima naudoti iki 2 metų.

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

  • ursolo rūgštis
  • mineralinės medžiagos
  • eterinis aliejus, kuriame aptinkami:
    • karvakrolis
    • mentonas
    • mentolis
    • dominuoja pulegonas

Naudojimas maistui

Mėtų arbata žinoma daugeliui, ja aromatizuojami gėrimai, sirupai, uogienės, kompotai, giros. Rečiau naudojamas kaip prieskonis mėsos patiekalams. Tinka sūriams, varškės patiekalams paskaninti. Verdami virtinukai su varške ir mėtomis.

Paplitimas

Lietuvoje Miškinė mėta auga natūraliai, tačiau įrašyta į LRK. Dėl to natūraliose augimvietėse rinkti draudžiama. Dažniausiai aptinkama auganti pakrantėse, šalia pelkių, drėgnose pievose. Vaistinei žaliavai ruošti auginama dauginant šakniastiebiais.

Be miškinės mėtos Lietuvoje dar sutiksime nemažai kitų mėtų rūšių. Išvesta dekoratyvių mėtų hibridų ir veislių. Kartais auginamos kaip darželio puošmena.

Kiti faktai

  • Augalai dekoratyvūs, gana lengvai dauginasi vegetatyviniu būdu.
  • Mėtos medingos, dėl to gausiai lankomos bičių.

Naudotos literatūros sąrašas

  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [20] Rašomavičius Valerijus. „Lietuvos raudonoji knyga“ Kaunas: „Lututė“, 2007. ISBN 978-9955-692-71-3
  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
Straipsnis papildytas: 11 gruodžio, 2017

Susiję straipsniai

Komentarai