Žydi birželio mėnesį, tačiau pasitaiko, kad kai kurie žiedai pasirodo ir vėliau. Žiedai balti, pereinančios į rausvą spalvos.
Erškėčio krūmas brandina saldžiarūgščius, raudonus ir vaistingųjų savybių turinčius vaisius. Tam, kad juos pasiektume teks griebtis storų pirštinių arba būti itin atsargiam, nes stiebai nusagstyti dideliais aštriais dygliais.
Pasistengti dėl šių uogų tikrai verta. Vaisiuose kaupiasi nemažai vitamino C, geležies, kitų organizmą stiprinančių, cholesterolį mažinančių, tonizuojančių medžiagų. Net jei jokiais sveikatos sutrikimais nesiskundžiate, iš erškėčio vaisių galite išvirti skaniausią uogienę, kokią tik kada ragavote.
Kontraindikacijos
Augalas nepageidaujamomis savybėmis nepasižymi, dėl to jo preparatus gali naudoti beveik visi. Paminima tik, kad erškėčių vaisių geriau nevalgyti tiems, kas alergiški braškėms ir žemuogėms.
Naudojant erškėčių vaisius nesuvalgykite sėklų, nes aplink juos esantys smulkūs, standūs plaukeliai susminga ir dirgina gleivinę. Jei iš viso smulkinto vaisiaus ruošiate arbatą ar nuovirą, prieš naudodami būtinai jį nukoškite.
Naudojimas liaudies medicinoje
Liaudies medicina naudoja erškėčių stiebus, vaisius, lapus bei žiedus.
Vaisiai naudojami arbatoms, antpilams, kurie gerina organizmo medžiagų apykaitą, jį tonizuoja, papildo vitamino C atsargas. Žinomos kapiliarų pralaidumą gerinančios, cholesterolio kiekį mažinančios, inkstų akmenligę gydančios, tulžies išsiskyrimą skatinančios savybės. Išoriškai erškėčiai naudoti sunkiai gyjančioms žaizdoms, egzemoms, susiraukšlėjusiai ar nusilpusiai odai, sutrūkusiems krūtų speneliams gydyti, mat juose esančios medžiagos skatina ląstelių atsinaujinimą. Išorinėms aplikacijoms dažnai naudojamas erškėčio sėklų (riešutėlių) aliejus.
Erškėčio žiedų preparatai, dėl antimikrobinių savybių, naudoti gydant akių negalavimus.
Lapuose aptinkama fitoncidinių, mikrobus naikinančių medžiagų.
Iš erškėčio stiebų surinktų net ir žiemą gali būti verdama aromatinga, vaistinių savybių turinti arbata.
Rinkimas ir laikymas
Vaistams erškėčių vaisiai renkami visiškai prinokę – raudoni, paprastai prinoksta rudens pabaigoje prieš pirmąsias šalnas. Surinkus ir nuvalius nuo dulkių ir kitų nešvarumų, džiovinama paskleidus plonu sluoksniu. Prieš džiovinant vaisiai gali būti perpjaunami per pusę ir pašalinami viduje esantys kietais plaukeliais pasidengę riešutėliai. Džiovinant temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei 70–90 °C. Tinkamai išdžiovinus vaisiai bekvapiai, saldžiarūgščiai, tamsiai raudoni, raukšlėtu, blizgiu paviršiumi. Supilti į medžiaginius maišelius, laikomi sausoje vėsioje vietoje tinka naudoti 2 metus.
Paplitimas
Erškėčiai aptinkami augantys pakelėse, šlaituose.
Auginimas
Mėgsta derlingą, vidutinio drėgnumo dirvožemį.
Kiti naudojimo būdai
Erškėčio vaisiai naudojami kompotams, džemams, uogienėms, kisieliams gaminti, sultys bei sirupas naudojamas konditerijoje. Iš sėklų ruošiami aliejai. Žiedai, ypač išvestų erškėčių veislių, naudojami parfumerijoje, iš jų gali būti ruošiama arbata, actas net verdama uogienė.
Erškėčių krūmai naudojami kaip poskiepiai įvairioms dekoratyvinėms rožėms.
Veikliosios medžiagos
Erškėčio vaisiuose nemažai vitamino C (daugiausia miškiniame erškėtyje), B1, B2, PP, E, K, karotino, nesočiųjų ir sočiųjų riebalinių rūgščių. Kaupiasi kalis, kalcis, magnis, geležis, polisacharidai, pektinai, obuolių bei citrinos rūgštys. Sėklose – aliejai, karotinoidai, vitaminas E.
Kiti faktai
Erškėtis laikomas kančios, pajuokos, nusidėjimo simboliu. Šis augalas žinomas krikščionybėje, minimas biblijoje: erškėtyje įstrigęs avinas, Jėzaus karūna.
Iš jų gali būti formuojamos nepraeinamos gyvatvorės. Auginami soduose ir prie namų kaip gražiai žydintis ir skanius vitaminingus vaisius vedantis augalai.
