Ieva, paprastoji (lot. Padus avium Mill.)

Ievos pavasarį pasipuošia kekėmis baltų ir itin kvapnių žiedų, o vasaros pabaigoje sunokina tamsiai juodas uogas, kurios ne tik gali būti valgomos bet pasižymi vaistinėmis savybėmis.

Kontraindikacijos

Paprastosios ievos augale (išskyrus prinokusiuose vaisiuose) kaupiasi cianido rūgštis , kuri didesniais kiekiais yra nuodinga.

Kai kurie žmonės yra alergiški ievoms. Suskinti ir uždarose patalpose laikomi ievų žiedai gali sukelti galvos skausmą ir svaigimą.

Vaistinės savybės

Vaistinei žaliavai naudojamos prinokusios ievos uogos, kurios žinomos dėl antimikrobinių, sutraukiančių savybių. Todėl iš jų paruošti nuovirai ir užpilai naudojami viduriuojant, esant žarnyno gleivinės uždegimui, kai sutrinka virškinimas, net esant akių gleivinės uždegimui.

Išoriškai naudojamos vaisių sultys, kurios tinka užkrėstų, sunkiai gyjančių žaizdų gydymui.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai rugpjūčio mėnesį renkamos prinokusios paprastųjų ievų uogos, kurios skinamos su vaiskočiais ir džiovinamos saulėje arba džiovyklose iki 40 laipsnių temperatūroje. Vėliau laikomos gerai vėdinamoje sausoje patalpoje. Tinkamai laikant naudoti tinka iki 2 metų.

Naudojimas maistui

Skirtingoje literatūroje minima, kad ievos uogos šiek tiek nuodingos. Tačiau nemažai šaltinių teigia, kad uogos šiek tiek palaikius nuskintas jos valgomos ir užpylus cukrumi ar medumi malonaus skonio.

Paplitimas

Ievos dažnai aptinkamos pamiškėse ar vandens telkinių pakrantėse. Nereiklios dirvai, labiau mėgsta drėgnas augimvietes.

Lietuvoje savaime auga viena rūšis – paprastoji ieva. Dekoratyviniais tikslais auginama daugiau rūšių.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

• [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
• [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1