Dirvuolėms peržydėjus geltonus žiedus pakeičia ant ilgo stiebo kabančios kibios sėklos. Jų kartais rasime prikibusių ant rūbų grįžus iš pievos.
Kontraindikacijos
Dirvuolės preparatų nepatariama naudoti kai užkietėję viduriai.
Naudojimas liaudies medicinoje
Dirvuolių preparatai ruošiami išoriniam ir vidiniam naudojimui. Jais išoriškai gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, spuogai. Vaistinės dirvuolės preparatais skalaujama burnos ertmė esant įvairiems dantenų pažeidimams ir burnos ertmės ligoms gydyti.
Liaudies medicina naudoja peršalimui, tulžies bei inkstų negalavimams gydyti. Minimas organizmą stiprinantis ir tonizuojantis, kraujavimą stabdantis poveikis. Užsienio šaltiniuose minima, kad preparatais su dirvuole galima gydyti ir sukelti impotenciją. Impotencijos gydymui ruošiamas preparatas su pienu, tuo tarpu potencijos mažinimui – su alumi [RDT].
Rinkimas ir laikymas
Vaistinei žaliavai renkama dirvuolių žolė. Pjaunama antžeminė dalis augalui neperžydėjus (dažniausiai liepos mėnesį). Surinkta žolė džiovinama paskleidus plonu sluoksniu, gerai vėdinamoje vietoje. Tinkamai laikant vartoti galima iki 3 metų.
Paplitimas
Lietuvoje auga natūraliai. Dažniausiai mėgsta sausas, atviras ir saulėtas vietas. Sutiksime augančias šalia lauko keliukų, ganyklose, pievose.
Lietuvoje aptinkamos 3 rūšys: vaistinė, stačioji ir kvapioji dirvuolės. Kvapnioji labai reta, įrašyta į LRK. Atskirti rūšis vieną nuo kitos gana sudėtinga.
Kiti literatūros šaltiniai
- [RDT] Robert Lacey and Danny Danziger August:The Year 1000: What Life Was Like at the Turn of the First Millennium Little, Brown, 2000 ISBN 0-316-51157-9
