Atgal į akmens amžių
Žiūrėdamas youtube vaizdelius apie išlikimą gamtoje, valgomus augalus, ugnies įskėlimą, pastebėjau, kad karts nuo karto naudojami įvairūs akmeniniai aštrūs įrankiai. Pagrinde kam nors atpjauti, smulkinti, tašyti ar skusti.
Tam reikalui naudojami įvairūs iš akmens pasigaminti aštriabriauniai įrankiai. Juos iš pirmo žvilgsnio nėra taip sudėtinga apsidaryti, tiesiog radus akmenį, jį apdaužome ir gauname „peilį”. Tačiau realybėje taip toli gražu nėra. Visų pirma, didžiausia problema yra tam tikslui tinkantys akmenys. Geriausiai tam tinka vienalytės struktūros akmenys tokie kaip titnagas. Galima naudoti ir kitokius akmenis ir uolienas tačiau nepavyko rasti jų pavadinimų lietuvių kalba. Spėju, kad Lietuvos teritorijoje jų rasti būtų sudėtinga.
Titnago Lietuvoje rasti galime, tačiau tai nėra itin paplitę akmenys, ypač Aukštaitijoje. Tad praleidęs dalį dienos ieškodamas tinkamų vientisos struktūros akmenų geriausiu atveju radau kalkinius, kurie praktiniam naudojimui nėra tinkami, nes nors jų struktūra smulki, bet ji labai netvirta. Žinoma, pirmiems eksperimentams tai buvo visai tinkama medžiaga. Po kelių bandymų pavyko bent jau vizualiai pamatyti kaip atrodo tokių aštriabriaunių akmenų gamyba, nors praktiškai bandant atpjauti su tokia skeveldra, ją iš karto sulaužiau.
Taip eksperimentuojant ir daužant akmenis vienas į kitą labai greitai paskausta rankos. Todėl spėju, kad norint išmokti pagaminti gerai pjaunanti akmeninį įrankį reikia daug praktikos.
Keliaujant Dzūkijos smėlėtais miško keliukais titnago rasite daug. Tačiau rasti tinkamo dydžio ir formos vis vien nelengva.
Pagaliau radęs keletą nemažų titnago luitų visaip bandžiau juos nuskelti, kad liktų aštri briauna, tačiau po daugelio bandymų pavyko pagaminti tik kelias neblogas skeveldras. Verta paminėti, kad daužant akmenis šiek tiek susižalojau rankas, nes daugelis kampų nuskyla labai aštriai ir kartais sunku įvertinti kaip trenkiant akmuo atsirems į nuogą delną.
Jei sugalvosite paeksperimentuoti pasirūpinkite rankų apsauga.