Tuo tarpu gamtoje: dygliavaisiai virkšteniai, Nevėžio pakrantės ir keisti čiobreliai
Prieš paskutinis rugpjūčio savaitgalis pasitaikė šiltas. Prognozuotas lietus manęs nepasiekė, tad puikiai praleidau laiką gamtoje. Šeštadienio vidudienį, šviečiant saulei, teko pasivaikščioti prie Nevėžio.
Žingsniuojant asfaltuotu keliu, šalikelėse, dar matyt pavieniai žydinčių aguonų birulių žiedai. Nenustembu pamatęs kelias sunokusias aguonų sėklų dėžutes. Jos laukia, kol vėjas, siūbuodamas jas į šalis, išbarstys sėklas. Jei vėjui šio darbo atlikti nepavyks, prisidės sėklas mėgstantys paukščiai.
Šalikelėse matyti daug žydinčių mėlynžiedžių ir geltonžiedžių liucernų, iš tolo pastebiu savo pūkuotose sėklų skristukuose susipynusias usnis. Pažvelgus iš arčiau, dar randu pavienius žydinčius žiedus. O štai tolėliau nuo kelio, stiebų viršūnėse matyti praviros baltažiedžio šakinio sėklų dėžutės. Jas pabėrus į delną nesunku sumaišyti su aguonomis. Paragauti nedrąsu, nors ir nepamenu, kad šis augalas būtų nuodingas.
Tolumoje esančioje ganykloje baltuoja kraujažolės. Sustoju pamatęs rausvais žiedynais pasipuošusių augalų pulkelį – tai tos pačios kraujažolės, tik atrodo žymiai dekoratyviau. Jei patrinsite jos stiebą ar lapą pajusite būdingą aštrų kvapą. Panašus kvapas pakutens jūsų nosį, jei patrinsite bitkrėslės žolę.
Žingsniuoju prie netoliese tekančio Nevėžio. Einant keliuku matyti žydinčių gysločių kupstai, o tolumoje rausvais žiedais pasipuošė putokliai. Prisiartinęs pastebiu, kad žiedai atrodo kiek neįprastai – pilnaviduriai, tad tai jau įdomesnis fotografijos objektas.
Nevėžio pakrantėje
Priartėti prie vandens ne taip paprasta, tenka eiti pakrante ir žvalgytis praminto takelio. Tačiau tokio nematyti, panašu, kad žvejai čia užsuka retokai. Pagaliau randu patogų priėjimą prie vandens, o perbridęs aukštas žoles suprantu radęs tinkamą vietą stebėti paupiui.
Šalia augančius krūmus apsivyniojęs dygliavaisis virkštenis. Šiuo metu jis gausiai žydi, o pavėsyje jau kaba mažus dygliuotus arbūzus primenantys jo vaisiai, kurie prinokę turėtų iššaudyti sėklas aplink. Augalas labai gerai plinta vandens pakrantėmis, tad Nevėžio, Mūšos pakrantėse tokiu metu jų pamatysime nemažai.
Žvelgiu į netikėtai skaidrų Nevėžio vandenį. Jame plaukioja nedidelių žuvelių burys, karts nuo karto praplaukia kelios stambesnės. Spėju ten ūgtelėję šapaliukai, nors garantuoti negaliu. Žvelgiant iš kranto, žuvį atpažinti nelengva.
Sekliame vandenyje – dideli ajerų sąžalynai, pakrantėje žaliuoja didžiosios dilgėlės. Girdžiu, kad mano apsilankymu nepatenkintas mažas paukštelis, kuris triukšmauja ir šnara krūme už nugaros. Tad apžvelgęs pakrantės augaliją ropščiuosi atgal, kur mano akis užkliūna už varpotosios veronikos, mėlynžiedės notrelės ir kupsto čiobrelių. Pastarieji kiek kitokie nei man įprasta matyti. Gali būti, kad tai ne paprastasis čiobrelis. Deja, nepamenu kaip juos reikia atskirti. Tad turėsiu ką veikti atsivertęs žinyną.
Pamažu grįžtu namo. Pagalvoju, kad ir kiek laiko praleistum gamtoje – ji vis turi kuo nustebinti.
Galerija