Adaptogenai. Tonizuoja organizmą, suteikia žvalumo ir energijos.

Daugelis vaistiniuose augaluose esančių medžiagų pasižymi organizmo funkcijas stiprinančiu arba slopinančiu poveikiu. Dažnai tokius sutrikimus sukelia netinkama gyvensena, išoriniai veiksniai, kurie mus veikia pamažu ir nuolatos. Vienas iš organizmo apsaugos būdų – adaptogenų naudojimas. Tai gyvulinės ar augalinės kilmės priemonės, pasižyminčios normalizuojančiomis, optimalią organizmo veiklą atstatančiomis savybėmis.

Ši savoka nėra labai populiari, dėl to jos dažnai neišgirsite. Pabandykime detaliau susipažinti su adaptogenais, jų apibrėžimu, istorija bei jų įvairove Lietuvoje ir pasaulyje.

Džiovinti šermukšniai

Sąvoka ir jos kilmė

Adaptogenas – nėra viešai pripažinta sąvoka. Istoriškai pirmuoju sąvoką adaptogenas panaudojusiu žmogumi laikomas Dr. Nikolajus Lazarevas. Jis adaptogeną apibrėžia kaip medžiagą, kuri leidžia organizmui kovoti su neigiamu fiziniu, cheminiu bei biologiniu stresu, didinant nespecifinį atsparumą šiems neigiamiems veiksniams, tokiu būdu organizmui lengviau prisitaikant prie stresinių sąlygų.

Žinoma, buvo kitų bandžiusių apibrėžti šią savoką, tačiau galiausiai buvo prieita prie vieningo adaptogeną nusakančių savybių sąrašo:

• Adaptogenas nežalingas organizmui;
• Adaptogenas sukelia nespecifinius atsakus organizme, stiprinančius jo atsparumą įvairiems stresoriams;
• Adaptogenas turi fiziologiškai organizmą normalizuojantį poveikį.

Istorija

Organizmą tonizuojantys augalai minimi Kinų bei Indų medicininiuose veikaluose, kurie surašyti prieš kelis tūkstančius metų. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai pradėti 1940 m. Rusijoje. Jų metu tyrinėtos organizmą stiprinančios, nuo ligų saugančios, stresą mažinančios, kūno raumenų augimą skatinančios savybės.

Panašu, kad Lietuvoje į šią savoką žiūrima atsainiai. Pavyko rasti vienintelį daugiau su šia sąvoka susijusį asmenį – fitoterapiautą Juozą Ruolią.

Jonažolės

Adaptogenų įvairovė pasaulyje ir Lietuvoje

Dažniausiai minimi adaptogenai – ženšenis, rausvoji rodiola, rausvažiedė ežiuolė, eleuterokokas. Tačiau augalų, kuriuos galima priskirti šiai grupei – kelios dešimtys. Dažniausiai šiam tikslui naudojami jų šakniastiebiai, uogos. Tačiau tai ne taisyklė, galimi įvairūs naudojimo variantai.

Lietuvoje taip pat aptiksime natūraliai augančių adaptogenų, tai jonažolės, valerijonai, vaistinė melisa, sėjamoji aviža. Visiems gerai žinomos spanguolės, mėlynės, šermukšniai, erškėčių vaisiai taip pat pasižymi normalią organizmo veiklą atstatančiu poveikiu.

Šiai medžiagų grupei taip pat priskiriami bičių produktai – bičių duona, žiedadulkės, bičių pienelis.

Sauja spanguolių

Kada ir kaip jie naudojami

Adaptogenus dar galima būtų vadinti organizmo tonikais, kurie atgaivina, suteikia žvalumo, gražina jėgas, pakelia nuotaiką. Tokios savybės kiek primena naudojamų narkotinių medžiagų poveikį, bet neišsigąskite. Prie jų nepriprantama, o poveikis tikrai ne toks staigus. Jei organizmą sekinote ir kankinote daugelį metų, neisitikėkite, kad jis išgėrus kelis lašus ženšenio lašų taps jaunas ir žvalus. Rezultatai bus juntami tik reguliariai panaudojus tokių preparatų mėnesį ar kelis.

Tokias priemones gydytojai fitoterapeutai skiria žmonėms sveikstantiems po sunkių ligų, operacijų. Adaptogenai dažniausiai nesukelia šalutinio poveikio naudojant kartu su kitais vaistais. Kadangi daugelis kasdien patiriame stresą, galbūt dirbame sunkų fizinį darbą, būname užterštoje aplinkoje, adaptogenai gali padėti organizmui susitvarkyti su kylančiais sunkumais.

O preparatai gali būti įvairiausi, priklausomai nuo sezono. Galbūt žiemą vartosite vaistinėje įsigytus eluterokoko lašus, vasarą valgysite šviežias uogas, o rudenį karts nuo karto suvalgysite šaukštelį žiedadulkių ar bičių pienelio.

Baigdamas primenu, kad savigyda gali būti pavojingas dalykas. O net pačių geriausių dalykų nesaikingas naudojimas gali pakenkti jūsų sveikatai. Gydymą geriau patikėkite specialistams.

Naudotos literatūros sąrašas

• [a3] Winston, and Steven Maimes. „Adaptogens: Herbs for Strength, Stamina, and Stress Relief“ Healing Arts Press, Vermont  Winston, 2010. e-ISBN-13 978-1-59477-969-5