Ką fotografuoti žiemą parke?
Dienoraštis, Šeštadienis
Pagaliau atkeliavus žiemai, sniegui ir šaltukui sumanau iškišti nosį į parką. Galbūt kas nors patrauks mano akį ir išeisi puiki fotografija, o jei ne, tai bent pakvėpuosiu grynu oru ir pasidžiaugsiu saulėta diena. Šiltai apsirengiu ir žingsniuoju parko link.
Žmonių tolumoje nematyti, dar tik 11 valanda ryto ir pučiant vėjui gana žvarbu. Nieko nelaukdamas iš kuprinės traukiu fotoaparatą, jis, kol spėjau išeiti į lauką, turėjo kiek aklimatizuotis ir nerasoti.
Padarau keletą atsitiktinių kadrų ir patraukiu artyn medžių, nusprendžiu ieškoti kerpių ir samanų. Kadangi apie jas, galima sakyti, nieko nenusimanau, pirmiausia tikiuosi surinkti keletą nuotraukų, o tada ieškoti daugiau informacijos. Štai ir žiemos privalumas, beveik nėra žaliuojančių augalų, tad atsiranda laiko samanoms ir kerpėms.
Vaikštau aplink kiekvieną medį ir apžiūrinėju kamieną tarsi koks genys ieškantis kirmino. Gal ir gerai, kad parke žmonių nėra …
Fotografuoju kiekvieną kerpę, samanų čia nematyti, turbūt joms per daug sausa. Jų reiktų ieškoti ant medžiu prie pat vandens. Nepastebėdamas nuklystu nuo retai augančių medžių į šešėlį, kur saulės nebėra ir pasidaro labai šalta. Tad paspartinu žingsnį.
Nevėžis daugiausia pasidengęs ledu, tik vietomis matyti properšos. Jau iš toli girdžiu paukščių balsus, čia pat po tiltu daugybė ančių. Galbūt ir kitų paukščių, bet aš apsirengęs ryškiai raudonai. Paukščiai jau iš toli mane pastebi. Išsigandę kyla ir nusileidžia toliau. Mano objektyvas fiksuoto židinio nuotolio, tad paukščių tolumoje fotografuoti net nebandau.
Dairausi kitaip, dar nematytai, atrodančių kerpių, bet panašu, kad visos tokios pat. Ilgai stoviniuoti nesinori, nes greitai darosi šalta. Suprantu, kad kerpių žiemą esant -10 oC ilgai nepatyrinėsi, gal kada esant kiek šiltesniam žiemos orui.
Visgi grįžtu ne visai tuščiomis. Keletą kerpių užfiksavau, tik va jas atpažinti bus ne taip jau paprasta.
