Žygis Ignalina – Palūšė – Ginučiai – Ignalina

Data: 2013-05-17 – 19

Dalyvių skaičius: 4

Trukmė: 3 dienos

Gegužės 17-19 keliaujame į Aukštaitijos nacionalinį parką pasivaikščioti apylinkėse ir pastovyklauti su kuprinėmis ant pečių. Surenkame pasiryžusių keliauti komandą, sudarome žygio planą ir maršrutą, o sutartą penktadienio rytą pirmieji žygeiviai jau Vilniaus geležinkelio stotyje. Važiuojame į Ignaliną.

2013-05-17 13.50.03Porą valandų pasižvalgę pro traukinio langus mes jau starto vietoje.  Užsukame į parduotuvę maisto produktų bei vandens, pilnai prikrauname kuprines ir žygį pradedame dviese. Nuo Ignalinos tvarkingu dviračių taku žingsniuojame Palūšės link.  Takas vingiuoja palei asfaltuotą kelią, vėliau nuo jo šiek tiek nutolsta, pasuka link Gavio ežero. Oras gaivus, o vaizdai paežerėje mieli akiai.  Po valandėlės kelionės mes jau Palūšėje.

Esame suplanavę pirmąją naktį čia ir apsistoti. Prie pat Lūšių ežero, kur bendro naudojimo maudykla, yra stovyklavietė su pavėsinėmis ir, kaip matyti iš anksčiau paliktų nuodėgulių, galima kūrenti laužą. Tačiau radę tinkamą vietą iškarto nepuolame statytis palapinių, o prie pat matome informacinį stendą, kuriame nurodyta jog čia pat apie 3 km ilgio pažintinis botanikos takas. Reiks būtinai jį praeiti.

Trumpam atsikvėpę, o gal labiau paskatinti nenusakomo kiekio uodų, vėl dedamės kuprines ant pečių ir žygiuojame taku. Jis aiškiai sužymėtas ženklais ant medžių, tad nuklysti neturėtume. Turiu pasakyti, pradžioje esantis status kalnas tikrai daug džiaugsmo nesuteikia. Užkopus į jį liežuvis iškištas, o jautiesi kaip šuo vasarą :) Ką gi, dabar jau lėtesniu žingsniu, atgaunant kvapą sekame sužymėtus medžius ir žvalgomės kur pasirodys koks naujas ir nematytas botanikos radinys.

Nedaug paėję tolumoje matome pirmąjį stendą, bet priėjus arčiau paaiškėja, kad jame jokios informacijos nėra (likęs tik stendo stovas). Arba vandalų darbas, arba išnyko kokia nors rūšis, kurią čia buvo galima pamatyti. Sudėjus statų kalną tako pradžioje ir tuščią stendą entuziazmas kiek priblėsta, tačiau uodai skatina judėti toliau.

2013-05-17 13.50.46Iš brandaus pušyno, kuris ošė ant kalno, leidžiamės šlaitu, kur jau matyti lapuočių,  palei žemę auga pataisai. O štai takas nusileidus nuo kalno sukasi į kairę, o mano akį patraukia nematyta žydinti našlaitė (vėliau iš stendo sužinojau, kad tai durpyninė našlaitė). Mano nuotaika jau gerėja, netrukus einame virš pelkės paklotu mediniu tilteliu.  Pasiekus antrąjį informacinį stendą matyti nuostabus pelkės ir nedidelio ežero tolumoje vaizdas. Po tokių vaizdų tako pradžioje sutikti nesklandumai lieka visai nebesvarbūs.

2013-05-17 13.57.02Dabar jau su žymiai geresne nuotaika žingsniuojame tolyn, prieiname dar vieną nedidelį ežerą, o šalia jo esančioje pelkėtoje pievoje kaip tik pradeda žydėti puplaiškiai. Vien dėl jų nuostabių žiedų verta pavasarį lankytis pelkėse.

Pelkėta tako atkarpa gana trumpa. Toliau takas veda mišku ir vinguriuoja aukštyn bei žemyn, per kalnelius, bei pro ežerus.

2013-05-17 14.12.24Nors turiu tik mobilų telefoną su juo fotografuoju viską kas man nematyta: žydinčios katpėdės, sidabražolės (panašu, kad smiltyninės), mėlynai žydintys notreles primenantys augalai, kažkoks miglinių šeimos augalas. Einant tolyn taku pamatau vis kažką naujo.

Pamažu botaninis takas baigiasi ir vėl grįžta prie Lušių ežero, kur sustojame atsigaivinti ežere ir atsikvėpti. Orui pradėjus vėsti nusprendžiame judėti į savo nakvynės vietą  – atgal į Palūšės stovyklavietę. Čia užkuriame nedidelį laužą ir sulaukiame dar vieno žygeivio. Pasitarę nusprendžiame, kad verta paieškoti atokesnės stovyklavietės, nes čia nuolat kas nors privažiuoja su automobiliais, o taip norisi pabūti gamtos ramybėje.

Su kuprinėmis ant pečių dar karta einame pažintiniu taku ir šiek  tiek nuklydę nuo jo į palaukę randame puikią vietą  palapinėms. Nusiprausę iš ežero ištekančiame upelyje lendame į miegmaišius ir tuo baigiasi pirmoji žygio diena.

2013-05-17 14.16.38 2013-05-17 14.12.03 2013-05-17 14.01.21

Antroji diena

Pažadina telefono skambutis –  Ignaliną ankstyvu traukiniu pasiekė paskutinis mūsų bendražygis. Tad fone kukuojant gegutei lendame iš miegmaišių ir ruošiame mūsų tradicinius žygeivių pusryčius.

2013-05-18 11.01.50Žygio komanda jau pilna (iš 6 žadėjusių dalyvauti likome 4). Pasistiprinę žadame pasiekti Ginučius ir kur nors netoliese rasti vietą nakvynei. Palei Lūšių ežero krantą einame į Meironis iš kurių miško keliukais pėdiname link Ginučių. Einant šalia keliuko, po kelerių metų pertraukos, vėl pamatau pulkelį bobausių.

Pakeliui keliose vietose stabtelėjame pasigrožėti didesniais ir mažesniais ežerais. Prie vieno iš jų stebiu didžiulę dusią (plėšrus vandens vabalas, kvėpuojantis oru), kuri pakrantėje vis išneria įkvėpti oro ir vėl pradingsta vandens tamsoje. Gaila pakrantė nestabili ir negaliu prieiti pakankamai arti, kad ją nufotografuočiau. Tokios didelės dusios matyti anksčiau dar neteko.

Štai mes ir Ginučiuose, prie daugeliui žinomo vandens malūno net ir tokiu metų laiku jau yra žmonių. Surikiuotos mėlynos baidarės, tad kažkas ruošiasi išplaukti.

Būtinai užsukame į užkandinę suvalgyti čebureko,  kurie čia būna visai skanūs (gal labiau dėl to, kad žygio metu viskas labai skanu :) ).  Sėdime čia pat esančioje pavėsinėje ir gėrimės tekančio vandens garsais, o užkandę, atsigėrę užsukame ir į parduotuvę esančią kiek aukščiau ant kalno.

Nukritę pirmi lietaus lašai paskatina nebesėdėti ir judėti link nakvynės vietos. Tad paliekame Ginučius ir einame link netoliese esančio ežero. Čia miško takeliais pasiekiame paežerę ir randame neblogą vietą palapinėms.

2013-05-18 15.29.50Ežeras atrodo ramus ir labai švarus, tik vandens pakraščiuose matyti geltonos/žalsvos sąnašos (vėliau kažkas iškėlė teoriją, kad tai žiedadulkės, ir aš manau kad tai tiesa, nes kaip tik tokiu metu pušys žydi ir paleidžia daugybę žiedadulkių). Įdomu ir tai, kad čia neskaitant uodų pilna ir kitų vabzdžių, kurie vis bando nutūpti ant kūno, tačiau nekanda. Spėju, kad tai apsiuvos. Jų skraidantys suaugėliai ilgai negyvena, o šiuo metu, matyt, jų poravimosi laikas. Apsiuvos taip pat laikomos švaraus vandens indikatoriumi.

Vėliau, tik spėjus pastatyti palapines, ėmė nestipriai lyti, tad pavalgę ilgai nebelaukėme ir sulindome miegoti į palapines.

Trečioji diena

2013-05-19 07.05.23Anksti nuėję miegoti keliamės taip pat anksti, nebesimiega :D Tik išlindus iš palapinės buvau vėl džiaugsmingai apipultas apsiuvų. Kelios iš karto užsiėmė geriausias vietas ant manęs.

Perkėlę palapinė ant saulės, kad išdžiūtų ryto rasa, ruošiamės pusryčius. Pavalgome ir sutvarkę stovyklavietę judame atgal į Ignaliną keliauti atgal. Dabar jau daugiausia pagal asfaltuotą kelią, vadovaudamiesi tiek kelio ženklais tiek GPS ,  norime spėti į traukinį kuris išvyksta ~12:30.

Kelios minutės po 12 val. mes jau sėdime ant parduotuvės laiptų ir valgome ledus. Neskubėdami einame į geležinkelio stotį ir įsigiję bilietus lipame į traukinį. Vėl 2 valandų kelionė į Vilnių, atgal į miestą ir namus.

Pabaigai

Žygiai gamtoje man labai patinka ne tik tuo, kad galima pabūti gamtoje, pamatyti kažką naujo, bet ir todėl kad grįžus namo iš naujo įvertini dušą ir lovą.

Per 3 dienas nuėjome ~45 km. Tikiuosi dar sugrįžti čia pat ir už mėnesio, nes tose pačiose vietose kitu laiku į viską galima bus pažvelgti naujai.

 

Straipsnis papildytas: 9 liepos, 2018

Susiję straipsniai

Komentarai