Žygis žiemą – džiugina kiekvieną
7 valanda ryto, o aš jau rakinu namų duris, išeinu į ryto prietemą ir vėsą. Pasidairau aplinkui, turbūt kokie 5 laipsniai šalčio, kadangi prieš išeidamas išgėriau arbatos – man karšta. Žingsniuoju takeliu tarp daugiabučių ir giedrame danguje stebiu ryškiai švytintį mėnulio šoną. Matyti kelios ryškesnės žvaigždės, bet jų nedaug, nes dalį trukdo pamatyti miesto pašvaistė ir tai, kad neužsidėjau akinių.
Pagalvoju apie Vilnių. Šeštadienio ryte ten sutiksi tik pralekiančius taksį automobilius, o štai čia daugiabučių languose jau matyti kelios šviesos, o vienas kitas žmogus jau pėdina į parduotuvę ar vedžioja šunį. Į parduotuvę suku ir aš. Nors parduotuvė atsidarė prieš 5 minutes, čia suskaičiuoju dar 6 žmones. Panevėžyje miesto ritmas kitoks.
Ši kartą gana spontaniškai ir ilgai nesiruošę sugalvojome pavaikščioti kur nors netoli Panevėžio, pabandyti kaip einasi žiemą, kai jau yra sniego, o žemės paviršius su kietoka, pašalusia pluta.
Šiek tiek po 9 ryto mes jau žygio pradžios vietoje ir nuo ten traukiame apžiūrėti numatytų kelionės objektų. Einame pėsčiųjų taku, vėliau nusukame į nedidelį keliuką, o galiausiai ir įlendame į krūmynus, kuriais apaugęs ežerėlis. Tikimės prieiti prie vandens. Šalčio dar kiek mažokai, nes einant per ploną ledą jis dažniausiai lūžta. Tad braunamės dairydamiesi sausesnio tako. Kiek paėjus suprantame, kad visgi suksimės atgal. Tokioms šlapynėms žiemą mes nepasiruošę, jei sušlapsim batus jau žygio pradžioje, tik sustoję tuojau pat sušalsime ir kelionė baigsis.
Grįžtame į pradinį kelią ir einame prie ežero iš kitos pusės. Čia bent jau sugebame prieiti prie vandens tiek kad matosi užšalęs vanduo, tačiau lipti nėra ko. Apsižvalgę žemėlapyje nusprendžiame, kad keliauti keliais – tik mašinoms ir žengiame tiesiai per laukus tikėdamiesi nukirsti kampą. Čia mums kelią pastoja platus ir vandens pilnas griovys, kuris, mūsų džiaugsmui, netoliese pralenda pro nežymų keliuką. Per vandeni šokti neteks.
Dabar jau keliaujame suartu dirvonu. Viskas padengta nestoru sluoksniu sniego ant kurio matyti įvairų pėdsakų. Didesnių žvėrių ir smulkių graužikų. Keliauti suartais laukais – tikras išbandymas kojoms, nes nuolatos gali užkliūti už kokio grumsto, suktelėti ar net išsinarinti koją. Bet mūsų avalynė žygeiviška, tad jokių traumų nepatiriame.
Žengiame lauku, kuriame matyti keletas medžiotojų krėslų. Kiek paėjus paaiškėja kodėl. Daug kur sniege matyti žvėrių pėdsakų, kai kur prakapstytas sniegas, o palei mišką matyti išraustos žemės – šernų darbas. Judame link žemėlapyje matomo kelio, tačiau šį kartą mums kelią pastoją griovys, kurio galo nematyti. Jis visur platus, neperšokamas, o vandens iki kraštų. Kai kur matyti tik žvėrių įlaužtas ledas ir išminti takai. Sukamės atgal ir pamiške keliaujame ieškodami kaip persikelti per griovį. Aptinkame griovio kampą, kur galime lengvai peršokti ir čia jau einame važinėjamu keliuku, netoliese matyti gyvenamieji namai.
Keliaujame ilgu miško apsuptu keliu, kur kirtimuose ir medžių išretėjimuose nuostabūs žiemiški vaizdai. Fotoaparatas savo rėme nesugeba atvaizduoti visko kaip yra realybėje. Tad nuotraukoje tik dalis to ką galima matyti gyvai.
Ilgokai pėdinę miško keliu apeiname aplink kolektyvinius sodus ir greitai įveikiame trumpą atkarpą palei asfaltuotą kelią. Pasukame žvyrkeliu, iš tolo matyti du šunys kurie pradžioje ant mūsų loja, tačiau greitai kažkur dingsta. Netrukus pasiekiame dar vieną kelionės tikslą – pėsčiųjų tiltą per Lėvenį, kuris mūsų nuostabai – avarinės būklės. Tad atsargiai juo persikeliame į kitą upės pusę.
Iš netoliese trykštančio šaltinio prisipilame vandens ir keliaujame į Žaliojoje esančią stovyklavietę šiek tiek atsipūsti ir užkąsti. Pabandę susikurti laužą kiek nustembame, nes tai padaryti ne taip jau paprasta kaip atrodė iš pradžių. Šakos drėgnos, tad vietoj šildančios liepsnos išgauname dūmų kamuolius.
Pailsėję ir užkandę sukame į savo žygio pradžios tašką. Visos kelionės metu pasidžiaugę gražiu oru, gamtos vaizdais tikimės, kad į žiemos žygius išsiruošime dar ne kartą.