Pirmoji žiemos diena gamtoje

Pačią pirmąją gruodžio dieną nutariau išlįsti iš šiltų namų ir kiek paslampinėti prie upės ar miške. Apsižvalgęs pro langą sau nusprendžiau, kad diena graži ir šiltoka, o karts nuo karto pro debesį lendanti saulė netrukus įsidrąsins ir pasirodžiusi dar labiau sušildys.

Apsigavau. Lauke iš už lango atrodęs silpnas vėjelis buvo net žvarbokas, tad mane gelbėjo tik per atsargumą pasiimta šilta kepurė ir pirštinės nukirptais pirštų galais, kad būtų patogiau fotografuoti. Kad jau išsiruošiau išlįsti lauk, vėsokas oras manęs neatbaidys nuo noro pasibūti grynam ore. O jeigu dar ir kokią gražią nuotrauką pavyks padaryti? Tada pasivaikščiojimas bus tikrai ne veltui.

Sustojame prie kelio šalia upės. Čia vėjo neužstoja joks medis ar krūmas, tad jis vėsokai mane ragina greičiau krapštytis su visa įranga ir leistis arčiau vandens. Kažkaip nesitikiu kad ten bus šilčiau. Iš toliau matyti tik vėjo judinamos nendrės ir kiek pašiurpę belapiai medžiai. Tad per pažliugusią paupio pievą šlepsiu artyn vandens ir tikiuosi pamatyti dar ką nors žaliuojant.

Kol aš tupinėju ir lankstausi fotografuodamas kas tik papuola į objektyvą, mano bendrakeleivis rodo į sprogstančius medžių pumpurus. Tai nėra toks jau retas reiškinys, ypač kai žiema kiek susivėlina. Tad naudojuosi proga kol juos apšviečia saulė ir įamžinu nuotraukoje.

Toliau brendu paupiu iki kol pamatau kupstą žaliuojančių lipikų, tik nežinau kokios tiksliai rūšies, viena iš jų dažna daržo piktžolė, o kiek vėliau vasarą jų apvaliomis ir kibiomis sėklomis aplimpa batraiščiai, kelnės ir kojinės. Pats augalo stiebas taip pat kartais nesidrovi čiuptelėti už kelnių ar bato, kai drąsiai eini pro jį.

Kiek toliau matyti jau peraugusių ir sėklas subrandinusių lipikų, kurie dailiai pasipuošę vandens lašeliais.

Braunuosi paupio šabakštynu kiek leidžia mano batai, nes upė smarkiai išsiliejusi iš vagos. Ir čia sustoju stebėdamas du medžius, kurie atrodo kažkuo įspūdingi. Fotografuoju. Pamažu darosi šaltoka, o vandenyje apsemti batai dar labiau vėsina. Tad nutariame jau sukti atgalios.

Užlipęs ant kelio vėl einu pro tuos pačius fotografuotus medžius ir stebiuosi, kad jie iš čia neatrodo niekuo išskirtiniai. Džiaugiuosi, kad pavyko tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje. Nors ir sušalęs, bet šypsausi – grįžęs su jumis galėsiu pasidalinti dar viena įdomia nuotrauka.