Pavasario pelkės žiedai
Kaip ir žadėjau tęsiu pasakojimą apie tai kaip vykau ieškoti meškinio česnako. Grįždamas iš paupio stabtelėjau prie pelkės apsižvalgyti kas vyksta ten kur kojos klimpsta vandenyje ir minkštose samanose, o oras gaivus nuo čia augančių neaukštų pušų ir kiek svaigaus gailių kvapo.
Dar nespėjus paeiti nuo kelio mane pasitinka pirmieji miško uogų žiedai – tai žemuogės. Čia žydi vienas kitas kerelis ir kelia aukštyn savo baltą geltonu viduriu žiedą. Kažkas labai apsidžiaugs radę prinokusią uoga.
Artėjant prie pelkės, miško paklotas tampa drėgnesnis ir matyti žiedus brandinančios bruknės. Jų žiedai ne pavieniai, auga „kekėmis” po kelis, kaip ir uogos, kurias vėliau rudenį galėsime rinkti, jei žiedų neapgadins vėlyva šalna. Bet čia ne bruknynas, matyti tik pavieniai bruknenojai, tad kažin ar kas išsiruoš brukniauti būtent čia. Nenusimenu, žinau, kad jei ne žmogus, tai bent miško žvėrelis ar paukštis uogomis tikrai pasidžiaugs. Judu artyn link kažko kas baltuoja tolumoje.
O čia baltais žiedais puošiasi gailių viršūnės, kai kur pumpurai dar tik skleidžiasi, kiti jau pilnai sužydėję. Stebiuosi, kad nematyti jokių vabzdžių, kurie lankytų gailių žiedus, galbūt tai susiję su tuo, kad gailius liaudis naudoja kandims atbaidyti, tad ir kiti vabzdžiai jų nemėgsta? O galbūt tik sutapimas ir kamanės užsiėmę kitais darbais (mačiau, kad daug jų labai intensyviai lanko žiognagės žiedus miško pakraštyje).
Pelkėje baltuoja ne vien gailiai. Ant ilgo plono koto iškeltos į mažas pūkuotas uodegėles panašios augalų viršūnės, tai, galbūt, kokia nors smilgų rūšis, tačiau jų nepažįstu. Kiek toliau pastebiu baltas žiedų kekes, iš tolo matydamas krūmelį pamanau, kad tai meškauogė, bet lapai paneigia mano spėjimą. Tenka tik nufotografuoti ir džiaugtis radus dar vieną nematytą augalą.
Mano žydinčių pelkės uogų stebėjimas vis dar nesibaigia. Pritūpęs prie aukštesnio samanų kupsto matau žydinčius vaivorus (girtuokles). Kaip žinia, būtent gailiai kalti dėl jų liaudiško pavadinimo, mat nuo jų kvapo labiau „apgirstama” nei nuo šių skanių uogų (Radau šaltinių, kuriuose teigiama, kad privalgius daug giruoklių gali pasireikšti pykinimas, pilvo skausmai, yra prielaida, kad tai sukelia ant šių uogų gyvenantis grybas.). Girtuoklės žiedai neišvaizdūs, žali su alyviniu atspalviu. Galbūt taip tik sutapo, bet matyti mėlynių žiedai jau peržydėję, o girtuoklės vis dar skleidžiasi, tad mėlynių reikės tikėtis anksčiau.
Apžiūrėjęs visus iš tolo kviečiančius prieiti baltus žiedus, susidomiu ar jau žydi spanguolės. Tikiuosi pamatyti prie samanų prisiglaudusį gražų nedidelį žiedą, tačiau matyti tik mažyčiai pumpurai viršūnėse. Aišku – spanguolių žiedų teks užsukti vėliau.
Tuo ir baigiu pasivaikščiojimą po pelkę ir judu atgal iki miško kelio, kur ant saulės apšviestų šlaitų žydi nematyta pienių rūšis, o pagriovyje matyti daug raudonųjų žiognagių.
Štai kokią žiedų gausą galima sutikti pasivaikščiojus pelkėje pavasarį.
Labai gražiai papasakota ;)
Gražus pasakojimas. Galiu tik pagelbėti su vardais. Nematyta „pienių” rūšis yra pušyninė gelteklė, o „nepažinta uoga” – siauralapė balžuva