Tuo tarpu gamtoje: didžiulis vikšras, drugelių antplūdis ir plaukuotosios avietės

Šeštadienį vaikščiojau natūraliomis pievomis ir upės pakrante. Sekmadienį leidžiu laiką prie namų. Sode jau pilna obuolių ir įvairiausių uogų, paskutiniuose žieduose dar gausu bičių, kurios pamažu ruošiasi žiemai.

Gausus aviečių derlius

Šiais metais gausu obuolių ir kriaušių, nemažai vynuogių. Ima kristi jau spėjusios prinokti aktinidijų uogos. Pasižvalgius veislinių aviečių lysvėse jau rasime ką suvalgyti. Štai dėmesį patraukia darželio puošmenos – čia dideles raudonas uogas kelia plaukuotosios avietės. Kiti jas vadina avietės ir žemuogės hibridu, šiaurinėmis avietėmis. Tai dideles, maloniai rūgštoko skonio, uogas užauginantis augalas. Uogų prisirpsta tik keletas, o augalo keras tikrai nemažas, tad nusprendę auginti, tinkamai parinkite jam vietą.

Paragavęs uogų einu takeliu, o kelią pastoja didžiulis vikšras. Jis greitai rėplioja cementiniu grindiniu ieškodamas kur pasislėpti. Paukščiui tai būtų tikrai „riebus kąsnis”. Šį įspūdingą padarą esu sutikęs anksčiau. Tuomet bent porą jų aptikau sutrūnijusioje medienoje, tik tada jis buvo kiek mažesnis, galbūt tik 1 metų. Anąsyk išsiaiškinau jog tai Kvapusis medgręžis. Nors pasitikslinus paaiškėja, jog dabar jis vadinamas Gluosniniu medgręžiu. Iš šio vikšro turėtų išsiristi neišvaizdus, bet didelis, pilkai margas drugys.

Šeirys

Pasidžiaugus įspūdingu vikšru, dairausi, eidamas sodybos keliuku. Ir štai tolėliau, ryškiai oranžiniais sparnų kraštais, mirga daug Admirolų. Ne, tai ne karinis laipsnis, o gražūs dieniniai drugiai. Jų čia skraido ir tupi ant kelio daugiau nei dešimt. Ir kas čia juos priviliojo? Dauguma tupi ant seno beržo kamieno, kur srūva sulą. Spėju, kad beržą palaužė vėtra, kur iš įtrukimo ėmė tekėti skystis, pritraukiantis drugelius, muses ir vabalus.

Po kurio laiko pastebiu, kad vienas drugys kitoks. Jo sparnai juodi, su geltonais pakraščiais. Tačiau tai tikrai ne Machaonas, kurių šioje vietoje pasitaiko. Pasiaiškinęs suprantu – tai Šeirys. Pasak aprašymo, gana retas drugys Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad sodyboje prieglobstį randa tokie gyventojai. Galbūt tai lemia auginamų gėlių įvairovė.

Blakės kareivėliai doroja blakę

Už sodybos ribų matyti neseniai nukultas laukas. Paprastai dirbamų laukų pakraščiuose pamatysime nemažai augalų rūšių, ypač tų, kurias vadiname piktžolėmis. Palaukė nenuvilia ir šį sykį. Oranžiniais žiedais pasipuošęs dirvinis progailis. Su šiuo augalu pirmą kartą susidūriau prieš kelis metus, tuomet buvau be fotoaparato, tad teko piešti. Nieko nelaukdamas šaukiu tolėliau su fotoaparatu spragsinčią Eglė ir prašau, įamžinti šį apyretį augalą.

Einant palauke matyti daug baigiančių žydėti paprastųjų morkų. Jų žiedais džiaugiasi skydblakės. Apsižvalgęs toliau matau kupstus peržydėjusių jonažolių, ilgais stiebais į kelias puses rėpliojančių dirvinių vijoklių.

Neužmirštu nuleisti akių žemiau. Tarp žolynų susipynusios savo šleivas kepures kelia garbanotosios alvytės. Jų akyti kotai primena siaubo filmus, o šalia jų kitą blakę dorojantys blakės kareivėliai dar labiau stiprina šiurpią nuotaiką. Tačiau neišsigąskite, tai tik vaizduotė. Garbanotoji alvytė nenuodingas grybas, o blakės kareivėliai, nors sutinkami didelėmis „kariaunomis”, jūsų nenuskriaus.