Kiaulpienė, paprastoji (lot. Taraxacum officinale (L.) Weber ex F.H.Wigg.)

Šią žolę vadiname įvairiausiais vardais, vieni ją giria, kiti keikia, kai kuriems tai skaniausias augalas ir maistas, o kitiems didžiausias daržo priešas. Dėl ko sutinka daugelis – jų galima aptikti beveik visur, kiaulpienėms nelabais svarbus dirvožemis, saulės atokaita ar medžio pavėsis.

Puikiai auga ir stiebiasi šalia kitų augalų pievoje arba būna nedidelės ir prisiglaudė prie žemės augdamos ant takų ir šalia jų.

Anksčiau buvo įdomios tik kaip liaudies medicinos objektas, šiuo metu kiaulpienės gauna vis daugiau dėmesio iš žaliavalgių, kurie jaunus lapelius ir žiedus melai maišo į kokteilius ar tiesiog valgo kartu su kitais žoliniais augalais.

Kontraindikacijos

Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimui.

Poveikis

Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą,  aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų veiklos sutrikimams. Liaudis kiaulpienių preparatus naudojo parazitinėms žarnyno kirmėlėms varyti.

Vartojimas

Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys.

Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Skirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.

• Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
• Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
• Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
• Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
• Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.

Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40 – 50 C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios.

Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, naudojami švieži. Jie gali būti renkami ir naudojami visą augalo vešėjimo laiką, tačiau geriausi pavasarį.

Veikliosios medžiagos

Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.

Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.

Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama  karotino, vitaminų C bei  B2,  triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.

Biologinis aprašas

Kiaulpienė daugiametis žolinis augalas. Jos šaknis liemeninė vientisa iki 30 cm ilgio, perpjovus viduryje rasime skylutę. Kiaulpienės lapai žali pailgai dantyti. Augdama ant takų bei atvirų vietų išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedkočius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedkočiai ištįsta  iki 50 cm ilgio, keldami žiedus link tiesioginių saulės spindulių. Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje. Nužydėjus subrandina pūkų kamuoliukus kuriuos sudaro lukštavaisiai su skristukais.

Naudojimas maistui

Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.

Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.

Iš kiaulpienių žiedų gaminamas kiaulpienių medus. Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas. Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai pagardinti.

Paplitimas

Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.

Asmeniniai pastebėjimai

2011 05 12 Ką tik pražydę kiaulpienių žiedai saldūs, ir visiškai neturi lapams ir šaknims būdingo kartumo. Saldumą suteikia saulėtą diena išskiriamas nektaras. Valgant žiedą burnoje jaučiasi jame buvusios žiedadulkės.

2011 04 23 Jaunų kiaulpienių lapų skonis primena salotas tik šiek tiek aitresnis. Sumaišius su paprastomis salotomis pagerina jų skonį.

Susiję nuorodos

• Mėgstantiems žalius kokteilius receptas su kiaulpienėmis ir garšvomis.
• Saldžių skanėstų su kiaulpienių žiedais receptas
• Pienių medaus receptas
• Skrudinti kiaulpienių žiedai

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

• [30] Vasiliauskas Juozas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera 2010. ISBN 978-9955-38-583-7.
• [1] “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009. ISBN 978-9955-757-50-7
• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
• [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
• [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4
• [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1