Garšva, paprastoji (lot. Aegopodium podagraria L.)

Paprastoji garšva – dažnai sodininkų ir daržininkų iš dirvos su keiksmais išplėšiamas augalas, pasižymintis savitomis vaistinėmis savybėmis. Jau nuo seno garšvos buvo specialiai auginamos maistui ir naudojamos kaip vaistas nuo podagros. Nuo šios vyresnius vyrus kankinančios ligos ir yra kilęs augalo lotyniškas pavadinimas Aegopodium podagraria.

Pastaruoju metu augalas tampa vis populiaresnis žaliavalgių tarpe kaip skanus papildymas lapinių augalų racionui. Jauni lapai pasižymi gana stipriu morkas bei petražoles primenančius skoniu. Subrendę garšvų lapai nebe tokie skanūs, tampa kartoki.

Kontraindikacijos

Garšvų nereikėtų naudoti esant žemam kraujo spaudimui.

Vaistinės savybės

Garšvų žolės preparatai nuo seno naudoti gydyti podagrai. Taip pat minimos reumatą, artritą gydančios, šlapimo pūslės, žarnyno sutrikimus šalinančios, šlapimą varančios bei kraujo spaudimą mažinančios garšvų savybės.  Žolės antpilas pasižymi lengvomis raminančiomis savybėmis. Paruošus garšvų lapų kompresus gydomi nudegimai, vabzdžių sugeltos vietos, malšinamas sąnarių skausmas.

Šutintų garšvų lapų bei šaknų kompresas daugeliu atveju veiksmingas gydant sėdimojo nervo uždegimą. Tokiu atveju kompresas keičiamas nuolatos.

Rinkimas ir laikymas

Garšvų lapus galima rinkti nuo pat pavasario iki rudens kol jie dar žali. Kadangi šie augalai dažniausiai veši gausiais sąžalynais, rinkimas gana greitas. Sudėtingiau tinkamai garšvas išdžiovinti, nes esant netinkamam vėdinimui ar paklojus surinktus lapus storesniu sluoksniu jie greitai ima kaisti ir šusti. Dėl to džiūstančius garšvų lapus reikia dažnai pavartyti, paskleisti plonu sluoksniu, džiovinimui parinkti labai gerai vėdinamą vieta, kurioje nėra tiesioginių saulės spindulių.

Paplitimas

Garšvos Lietuvoje sutinkamos dažnai, nemėgstamos sodininkų bei daržininkų ir naikinamos kaip piktžolės. Auga pakelėse, pakrūmėse, patvoriuose, lapuočiuose miškuose. Mėgsta vidutinio drėgnumo, trąšų dirvožemį, auga tiek saulės atokaitoje tiek ir kitų augalų šešėlyje. Esama ir dekoratyvių garšvų rūšių, kurios nėra tokios veislios, tačiau natūralioje gamtoje tokių nesutiksime.

Kiti faktai

Rūšis invazinė, neprižiūrint ima greitai plėstis ir nustelbia žemesnę augmeniją.

Maistui garšvų lapai naudojami pavasarį iki joms pražystant. Vėliau pakinta jos skonis, be to atsiranda vidurius laisvinantis poveikis. Norint visą vasarą valgyti garšvų lapus galima žiedynus išlaužti.

Naikinimas

Šio straipsnio komentaruose Janina dalinosi patirtimi, kad garšvas išnaikino naminės žąsys.

Asmeniniai pastebėjimai

• 2013 05 25 Nerijus komentaruose džiaugiasi, kad už garšvos lapus žymiais skanesni jų koteliai, nes saldesni. Buvau išėjęs į lauką ir paragavau kelių augalų kotelius ir lapus atskirai, bet skirtumo nepajutau. Darau išvadą, kad arba Nerijus ragavo ne garšvą arba garšvos koteliai saldūs tik ankstyvą pavasarį, kol dar labai jauni.
• 2013 04 29 Garšvų lapeliai dar labai maži ir tamsiai žalios, šiek tiek alyvinės spalvos. Užsitęsęs pavasaris ir vėsus oras neleido šiems augalams sužaliuoti taip anksti kaip ankstesniais metais.
• 2011 05 23 Pasirodo garšvoms sužydėjus neberekomenduojama valgyti jų lapų, nes tada jos pasižymi vidurius laisvinančiomis savybėmis.
• 2011 05 12 Lapams pilnai suaugus jų skonis tapo stipresnis.
• 2011 04 23 Jaunų lapų skonis primena petražoles. Tinka valgyti sumaišius su įprastomis salotomis. Tikėjausi, kad skonis bus žymiai aitresnis, o paaiškėjo kad lengvas ir malonus.

Susiję nuorodos

• Mėgstantiems žalius kokteilius receptas su garšvomis ir kiaulpienėmis.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

• [7] Gudžinskas Zigmantas, Balvočiūtė Jadvyga. “Lietuvos vaistiniai augalai: pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui” Kaunas: Šviesa, 2008. ISBN 5-430-04643-4.
• [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
• [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1