Erškėtis, paprastasis (lot. Rosa canina L.)

Erškėčio krūmas brandina saldžiarūgščius, raudonus ir vaistingųjų savybių turinčius vaisius. Tam, kad juos pasiektume teks griebtis storų pirštinių arba būti itin atsargiam, nes stiebai nusagstyti dideliais aštriais dygliais.
Pasistengti dėl šių uogų tikrai verta. Vaisiuose kaupiasi nemažai vitamino C, geležies, kitų organizmą stiprinančių, cholesterolį mažinančių, tonizuojančių medžiagų. Net jei jokiais sveikatos sutrikimais nesiskundžiate, iš erškėčio vaisių galite išvirti skaniausią uogienę, kokią tik kada ragavote.

Kontraindikacijos

Augalas nepageidaujamomis savybėmis nepasižymi, dėl to jo preparatus gali naudoti beveik visi. Paminima tik, kad erškėčių vaisių geriau nevalgyti tiems, kas alergiški braškėms ir žemuogėms.

Naudojant erškėčių vaisius nesuvalgykite sėklų, nes aplink juos esantys smulkūs, standūs plaukeliai susminga ir dirgina gleivinę. Jei iš viso smulkinto vaisiaus ruošiate arbatą ar nuovirą, prieš naudodami būtinai jį nukoškite.

Vartojimas

Liaudies medicina naudoja erškėčių stiebus, vaisius, lapus bei žiedus.

Vaisiai naudojami arbatoms, antpilams, kurie gerina organizmo medžiagų apykaitą, jį tonizuoja, papildo vitamino C atsargas. Žinomos kapiliarų pralaidumą gerinančios, cholesterolio kiekį mažinančios, inkstų akmenligę gydančios, tulžies išsiskyrimą skatinančios savybės. Išoriškai erškėčiai naudoti sunkiai gyjančioms žaizdoms, egzemoms, susiraukšlėjusiai ar nusilpusiai odai, sutrūkusiems krūtų speneliams gydyti, mat juose esančios medžiagos skatina ląstelių atsinaujinimą. Išorinėms aplikacijoms dažnai naudojamas erškėčio sėklų (riešutėlių) aliejus.

Erškėčio žiedų preparatai, dėl antimikrobinių savybių, naudoti gydant akių negalavimus.

Lapuose aptinkama fitoncidinių, mikrobus naikinančių medžiagų.

Iš erškėčio stiebų surinktų net ir žiemą gali būti verdama aromatinga, vaistinių savybių turinti arbata.

Rinkimas ir laikymas

Vaistams erškėčių vaisiai renkami visiškai prinokę – raudoni, paprastai prinoksta rudens pabaigoje prieš pirmąsias šalnas. Surinkus ir nuvalius nuo dulkių ir kitų nešvarumų, džiovinama paskleidus plonu sluoksniu. Prieš džiovinant vaisiai gali būti perpjaunami per pusę ir pašalinami viduje esantys kietais plaukeliais pasidengę riešutėliai. Džiovinant temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei 70-90 oC. Tinkamai išdžiovinus vaisiai bekvapiai, saldžiarūgščiai, tamsiai raudoni, raukšlėtu, blizgiu paviršiumi. Supilti į medžiaginius maišelius, laikomi sausoje vėsioje vietoje tinka naudoti 2 metus.

Biologinis aprašymas

Erškėčiai – iki 3 m aukščio užaugantys krūmai. Jų ūgliai pasidengę aštriais, lenktais dygliais. Žydi birželio mėnesį, tačiau pasitaiko, kad kai kurie žiedai pasirodo ir vėliau. Žiedai balti, pereinančios į rausvą spalvos. Vaisiai elipsiški, blizgantys, prinokę –  raudoni, saldžiarūgščiai.

Paplitimas

Erškėčiai aptinkami augantys pakelėse, šlaituose. Iš jų gali būti formuojamos nepraeinamos gyvatvorės. Auginami soduose ir prie namų kaip gražiai žydintis ir skanius vitaminingus vaisius vedantis augalai. Mėgsta derlingą, vidutinio drėgnumo dirvožemį.

Lietuvoje auga 9 erškėčių rūšys. Visos turi panašias vaistines savybes, tačiau gausiausiai vitamino C kaupia Miškinis erškėtis.

Veikliosios medžiagos

Erškėčio vaisiuose  nemažai vitamino C (daugiausia miškiniame erškėtyje), B1, B2, PP, E, K, karotino, nesočiųjų ir sočiųjų riebalinių rūgščių. Kaupiasi kalis, kalcis,  magnis, geležis, polisacharidai, pektinai, obuolių bei citrinos rūgštys. Sėklose – aliejai, karotinoidai, vitaminas E.

Kiti naudojimo būdai

Erškėčio vaisiai naudojami kompotams, džemams, uogienėms, kisieliams gaminti, sultys bei sirupas naudojamas konditerijoje.  Iš sėklų ruošiami aliejai. Žiedai, ypač išvestų erškėčių veislių, naudojami parfumerijoje, iš jų gali būti ruošiama arbata, actas net verdama uogienė.

Erškėčių krūmai naudojami kaip poskiepiai įvairioms dekoratyvinėms rožėms.

Kiti faktai

Erškėtis laikomas kančios, pajuokos, nusidėjimo simboliu. Šis augalas žinomas krikščionybėje, minimas biblijoje: erškėtyje įstrigęs avinas, Jėzaus karūna.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [15] Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991. ISBN 5-89942-087-1
  • [7] Gudžinskas Zigmantas, Balvočiūtė Jadvyga. “Lietuvos vaistiniai augalai: pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui” Kaunas: Šviesa, 2008. ISBN 5-430-04643-4.
  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [12] Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996. ISBN 9986-509-24-6
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
Straipsnis papildytas: 11 gruodžio, 2017

Susiję straipsniai

Komentarai